Dievo rankos ant juodų arimų,
Saulės ašaros ant mirusių akių –
Nespėjau palinkėti labos nakties.
Kas be manęs lopšinę tau dainuos?
 
Aš matysiu prošvaistę danguje,
O tu žiūrėsi iš viršaus į žemę,
Nors vėjai pėdsakus nusinešė seniai,
Aš vis regėsiu juos rugių lauke.
 
Ateis diena, kai vėl tave surasiu –
Pabusk, pakilk ligi vaivorykščių!
Tarp saulėlydžio sustingusi akimirka,
O mano širdyje paskutinis sniegas.
 
Kas be manęs šauks tave vardu?
Surasiu, nors jau tavęs nebejaučiu.
Ir tik Dievo rankos ant juodų arimų –
Nors tu jau prošvaistė danguje.
 
Aš matysiu prošvaistę danguje,
O tu žiūrėsi iš viršaus į tamsią žemę...
Saulės ašaros ant mirusios sielos –
Dabar bučiuoju ir tariu: labos nakties...