Ir vėl visą naktį lijo. Lijo ir lijo. Net pradėjo varvėti Veronikos senos varnalėšos stogas ir jai teko truputį pasislinkti į šoną. Bet kai karvytė nubudo, pilki debesys jau sklaidėsi, jų vietą užėmė balti lengvučiai debesėliai, o pro tarpus vis drąsiau rodėsi saulės spinduliai.
   „Vėl bus graži diena. Skrisiu pas Alių. Bet juk pas ežiuką skrisčiau ir negražią dieną,– linksmai pagalvojo sau Veronika, -– su Alium gera visada.“ 
    Veronika kaip visuomet užsiropštė ant aukšto jau brandaus kraujažolės žiedyno ir, tyliai pakalbinusi savo vėjelį, pakilo. Ji smalsiai dairėsi ir į kairę, ir į dešinę. Ir aukštyn į saulę ir debesis, ir žemyn į savo vešlią pievą.
   – Oi, koks nuotykis, koks nuotykis! Kas ką tik nutiko! – visai greta išgirdo karvytė. Tai trys praskrendantys drugeliai kopūstinukai linksmai krykštavo.
   – Nuotykis? Kur buvo nuotykis? Koks nuotykis? – norėjo ką nors daugiau paklausti Veronika, bet nuskrisdami drugeliai tik greituoju šūktelėjo:
    – Nuotykis – mes ką tik išsiritome! Oho, kaip mes išsiritome! Mes tokie vieninteliai! 
    Ir daugiau nieko nepaaiškinę Veronikai, kopūstinukai nuskrido.
   Veronika dar net nespėjo apmąstyti drugelių žodžių, kai išgirdo dviejų nepažįstamų kiškiukų pokalbį:
   – Eisim šiandien nuotykių ieškoti, – pilkąjį kišiuką kalbino jo baltakaklis brolis.
   – Reikia skubėti, kad tik mama nepastebėtų. O tai bus kaip vakar – parsives namo pamačiusi, kas mes dingom, ir tada jau bus kiti nuotykiai.
   – Ei, kiškiukai, kur jūs skubate? Pasakykit, kokių čia nuotykių visi randa? Gal ir mane priimsit į draugiją, kartu paieškotume, – užkalbino pilkuosius brolius Veronika.
   Kiškiukai tik nepatikliai susižvalgė ir nuskuodė pirmyn, tyliai burbtelėję:
   – Turbūt išdavikė, dar viską mamai papasakos, – nuskrisdama išgirdo karvytė.
   Dabar jau karvytė Veronika visai susirūpino – visi turi kažkokius nuotykius. Arba jų ieško, jeigu tų nuotykių neturi,  o ji nieko nežino. Ji niekada nematė jokio nuotykio. Gal jis labai mažas, todėl jo nepastebėjo? O gal kaip tik – didžiulis? Įdomu, kokios jis spalvos? O gal jis skanus?
   Veronika taip įtemptai galvojo, taip galvojo, kad net nepastebėjo priekyje styrančio nudžiūvusio žilvičio ir visu kūnu į jį atsitrenkė. Tik bumbt, šlumšt – ir tiesiai į balą, atsiradusią po naktinio lietaus. Ojėj, Veronikai dar niekad nebuvo taip nutikę. Vanduo, pasirodo, buvo šaltas ir labai šlapias, tikrai šlapesnis už lietų. Karvytė bandė atsistoti, bet ji buvo mažutė ir savo trumpomis kojelėmis nepasiekė dugno. Veronika ne juokais išsigando ir iš išgąsčio pradėjo greitai greitai judinti kojeles, uodegą ir net ausis. Būtų galėjusi, turbūt ir ragais mojuotų. Ir ką gi, Veronika pradėjo plaukti. Pradžioje lėtai kapanojosi vietoje, bet labai greitai raguotoji pamatė, kad sparčiai iriasi kranto link. Ir Veronikai patiko plaukti! Vietoj to, kad irtųsi prie kranto, ji apsisuko ir pradėjo plaukioti ratu, greitai išmoko vartytis vandenyje ir, džiugiai šūkaudama –„Ei hei hei”, mėgavosi vasariškomis maudynėmis. Bet, pasirodo, vanduo tikrai labai šlapias ir šaltas, ir sušalusiai karvytei teko lipti į krantą  šildytis saulytėje. Nespėjusi apdžiūti iki galo, Veronika pakilo ir nuskrido pas Alių. Skristi sekėsi kiek sunkiau, o nuo uodegos galo kapsėjo vanduo kap kap kap. Skruzdės žolėje kėlė galvas, ir stebėjosi, kaip čia taip lyja iš giedro dangaus.
    Alių Veronia rado šalia jo kiečio. 
   – Aliau Aliau! Kiek aš visko tau papasakot noriu!
   – Pirmiausia sveika, Veronika, – nusišypsojo Alius.
   – Žinoma labas labas. Aš taip skubėjau pasidalinti naujienomis, kad skrisdama jau su tavim pasisveikinau mintyse. O gal tu, ežiuk, žinai, kas yra nuotykis? Visi jų ieško, randa, džiaugiasi. O kiškučiai net iš namų pabėgo paskui tuos nuotykius. O aš niekad nesu jų sutikusi. Ir neragavusi, ir neuosčiusi. O tu kada nors matei nuotykį?
   – Žinai, Veronika, nuotykis turi nutikti. Štai ima ir vieną kartą kas nors staiga nutinka. O kartais būna, kad vis nutinka ir nutinka. Vieni nuotykiai – nespėji skaičiuoti.
  – Sakai nutinka? O jeigu visą naktį lijo, ar tai buvo nuotykis? O kad saulė šviečia – nuotykis? 
  – Nemanau, Veronika. Tai ne nuotykiai, tai lietinga naktis ir saulėta diena.
  – Gaila. Reikės paieškot drugelių ir paklausinėti jų ko nors daugiau. Geriau, Aliau, aš tau papasakosiu, kaip  išmokau sraidyti baloje. Buvo labai linksma, tik šiek tiek šalta.
   Ir karvytė papasakojo, kaip ji šlumštelėjo į balą, kaip judino judino kojeles ir net išmoko vartytis vandenyje.
   – Veronika! Juk tu ne baloje skraidei, o išmokai plaukti ir patyrei patį tikriausią nuotykį! Ir pavojingą, ir kartu linksmą. Patikėk, tau labai pasisekė. Juk tu labai laiminga skraidanti karvytė.
   Veronika sėdėjo žolėje ir šypsojosi. Taip, ji labai laiminga karvytė. Ji turi patį geriausią ežiuką Alių. Ji patyrė pavojingą ir labai linksmą nuotykį, išmoko plaukti, o dabar su ežiuku stebės rainą musę ramunėje ir ilsins savo raguotą galvelę, kad joje būtų švaru švaru.
    – O žinai, Veronika, koks pats didžiausias tavo gyvenimo nuotykis? 
    – Koks?
    – Jis nutiko tą stebuklingą naktį, kai tu palikai Nėmulį ir atskridai į Žemę...
    Ilsėkimės.
    Temo, kilo Mėnulis. O už jo kilo ir Nėmulis, tik jo niekas nematė. O pievoje, prie didelio kiečio, gulėjo nedidukas ežiukas ir labai maža oranžinė karvytė. Jie tyliai žiūrėjo į rainą musę ramunėje. Ir vis garsiau griežė žiogai, pranešdami apie vasaros vidurį.