Veronika, kuri neiškrito iš Mėnulio (V)

   Šiandien tingėjimo diena. Tokią dieną dar galima būtų vadinti ir poilsio, bet ežiukas Alius sakė, kad vadinti „tingėjimo” būtų sąžiningiau. Veronika jau visą pusdienį gulėjo po karpytu kraujažolės lapu ir tingiai stebėjo pasaulį. Pradžioje ji buvo atsigulusi po trauklapiu – bet gi tuomet nieko nesimatė! Labai nuobodu tinginiauti ir nieko nematyti. O po kraujažole geriau, jei nori – matai dangų, saulę, drugelius, skraidančius vabalėlius. O nenori – tik pasuki raguotą galvą į šoną – ir priešais akis žalias kraujažolės karpinys. Linksma taip. 
   Gyvenimas žydrynėje virte virė. Štai du citrinukai šoko kaitroje – gainiojo vienas kitą, vartėsi ore. O ten, kiek aukščiau, oriai skraidė ratais du žali ūsuoti vabaliukai. Apskrenda vieną ratuką, neskubėdami apsisuka ir skrenda į kitą pusę. Šalia šalia vienas kito, beveik susikabinę. O ant kraujažolės lapo vienas kitą gaudė mažyčių voriukų porelė – dryžuotas ir tamsiai mėlynas. Ir juos visus tingiai stebėjo viena maža karvytė. Kažkaip nejaukiai pasijuto Veronika: visi turėjo draugus, visi buvo po du, o ji – vienui viena skraidanti karvytė. Ir drugeliai dviese, ir voriukai, ir vabaliukai. Net tingėti Veronikai pasidarė nebeįdomu – visai nebuvo su kuo pasidalinti šituo malonumu.  
   Veronika nutarė susirasti draugą. Žinoma, tokios pačios skraidančios karvytės ji nerastų. Bet gal sutiks ką nors tokį pat vienišą, kuris norės su Veronika kartu džiaugtis, kartu liūdėti, skraidyti virš pievos arba ropoti žolynėliuose. 
    Veronika ryžtingai užlipo ant savo kraujažolės žiedyno ir lengvai pakilo virš dviejų kurmiarausių pievos. Pirmas, kurį ji pastebėjo, buvo rudas žiogas, kuris vis  staiga atsispirdavo nuo kokio lapo, pakildavo, greitai mojuodamas sparneliais pralenkdavo Veroniką ir tuoj pat greitai nusileisdavo ant kito lapo. Ir vėl iš naujo viską pakartodavo.     
    – Ei, kas tu, šoklys ar skrajūnas? – drąsiai užklausėVeronika, – gal tu norėtum draugauti su manim? 
    – Aš nenoriu su niekuo draugauti. Mes, žiogai, nedraugaujame. Skrendi ir skrisk pro šalį. Mes juk muzikantai, o aš pats geriausias smuikininkas pievoje. Man niekas negali prilygti. Aš tau galbūt leisiu vakare paklausyti savo koncerto. Išgirsi, kad aš griežiu nuostabiausiai! 
    Na ką, pirma pažintis nepavyko, bet karvytė nė kiek nenusiminė – ji tikrai nenorėjo turėti tokio pasipūtusio draugo. 
    Veronika kiek pavargo ir nutūpė ant liaunos karklo šakelės pailsėti. Aplink ją staiga pradėjo sukti ratus maža gelsva muselė didelėmis akimis ir ilgu straubliuku. 
    – Sveika, – karvytė užkalbino muselę. – O gal tau liūdna? Gal aš galiu palaikyti tau draugiją? Skraidytume sau kartu, svajotume…
    – Cha cha! – nusijuokė gelsva muselė, – gal tu juokauji? Aš vos spėju draugauti! Pakelk savo raguotą galvą, pažiūrėk kiek mūsų virš karklo dūzgia! 
    Ir tikrai, Veronika pažvelgė aukštyn ir pamatė visą spiečių gelsvų, didelėm akim ir ilgais straubliukais muselių. O ne, tokiame spiečiuje niekada neturi būti liūdna. O gal ji klysta? Juk tos geltonos skrajūnės tokiame būryje neturi to, vienintelio, paties geriausio draugo.   Bet muselė ko gero bet kuriuo atveju vieniša nesijautė. 
    Veronika dar valandėlę paskraidė ir nusileido ant savo kurmiarausio – to, kur šalia seno beržo. Staiga iš jo išsirausė žemėtas juodas kurmis. Jis išsiblaškęs dairėsi, markstėsi, žvelgdamas į saulę ir, rodos, nelabai suprato, kur esąs. 
    – O gal tu vienišas? – nedrąsiai užkalbino karvytė kurmį, – gal mes galim kartu pasivaikščioti?  
    – Kur aš? – nesuprato juodasis. Kaip aš čia taip išsirausiau į viršų vidury šviesios dienos? Manęs juk namie laukia ištikimoji kurmė ir šeši pliki kurmiukai. Vaje vaje, kaip aš taip neatsakingai galėjau pasielgti? Namo, greičiau namo pas šeimą…
    Taip nieko neatsakęs Veronikai, kurmis apsisuko ir paskubom įsirausė atgal į urvą pas ištikimąją kurmę ir šešis plikus kurmiukus…
   „Ne, jis tikrai ne vienišas”, – pagalvojo karvytė. Jis juk toks susirūpinęs, kad net nepastebi, kas vyksta aplinkui, kada gi jam draugauti.  
    – Ei, ei! Oranžine karvyte, – kažkur iš po trauklapio pasigirdo švelnus, meilus balselis, – gal draugų ieškai? Labai norėčiau draugauti! Taip norėčiau, taip norėčiau! 
    – Kaip džiugu, – tikrai nudžiugo Veronika, – o kas tu esi? Kur tu esi? 
    – Luktelk minutėlę, aš tuoj. Aš – sraigė Leokadija. Sraigės neskuba. Tiksliau, jeigu jos ir skuba, vis vien niekas to nepastebi. Todėl neverta ir stengtis skubėti. Bet dabar aš skubu, – švelniai kalbėjo sraigė, ir tuo pat metu iš po plataus trauklapio lapo pasirodė du judantys ragiukai. Tuoj išlindo ir visa Leokadija – tokia nei labai didelė, nei labai maža sraigė. Vidutiniška. – Oi, kokia tu graži karvytė! Visa tokia oranžinė ir su ragiukais. Ir ne tokia jau ir maža, – saldžiai suokė Leokadija, – pamatysi, kaip mes draugausime. 
   Pagaliau pagaliau. Pagaliau Veronika ne vieniša, turės draugę, pašnekovę ir pakeleivę. Na, draugė gal kiek lėtoka, bet argi tai yda? Leokadija juk tokia švelni ir maloni. 
  Sraigė tuoj pat pasiūlė eiti pasivaikščioti ir artimiau susipažinti – pasipasakoti apie save. 
    – Kaip matai, aš sraigė. Mes, sraigės, jau tokios: ar skubame, ar neskubame, vis vien viskas išeina lėtai. O ir kur čia nuskubėsi – anksčiau ar vėliau vis tiek nušliauši. O ir skubėti nėra kur: namai visuomet su savimi, kai pavargstame, įlendame ir miegame. Neblogi mūsų nameliai – tvirti, patogūs. O tu turi namus? – maloniai kalbino Leokadija. Karvytė jau norėjo papasakoti apie savo gyvenimą dviejų kurmiarausių pievelėje, apie tai, kaip palydėjusi saulę, ji užmiega po didžiuliu varnalėšos lapu. Apie savo prijaukintą vėjelį, apie ežiuką Alių. Bet nespėjus jai ištarti ir žodžio, vėl švelniai prakalbo Leokadija: 
     – Matai, mums, sraigėms, labai patinka draugauti. Kai esi toks mažas ir lėtas, draugai labai praverčia. O gal gali truputį pakilti ir pasidairyti, kas matosi tolumoje? Būūūk gerute, pakilk, papasakok man, – suokė Leokadija. 
    Veronika su džiaugsmu pakilo ir nuskrido kiek į priekį pasidairyti – juk taip gera kam nors pagelbėti. Ir ypač gera, jeigu tai tavo draugas. Grįžusi ji kiek nustebo, nes sraigę Leokadiją rado beveik toje pačioje vietoje. Tikrai nėra kur skubėti. Karvytė jau norėjo papasakoti apie tolumoje dunksantį dar nelankytą mišką, apie grambuolio tvenkinį su dusiomis, kurį pamatė dešinėje, bet ir vėl, nespėjus jai ištarti nė žodžio, švelniai suburkavo sraigė:  
    – O gal kur netoliese užmatei sultingų žolelių pievą? Aplink vien stagarai, o aš taip praalkau, taip praalkau. Būūūk gerute, pagelbėk draugei, atnešk kokį žalią lapelį. 
    Ir vėl Veronika su džiaugsmu pakilo, vargais negalais nuskynė sultingą eraičino lapą ir atnešė sraigei. Kad ir kokia lėta buvo Leokadija, bet žolynėlį sudorojo stebėtinai greitai.  
    – Kaip gera turėti draugų, – nusišypsojo sraigė, – o dabar parodyk bičiulei pasaulį! Aš tau užsikarsiu ant sprando ir tu mane paskraidinsi! Kaip šauniai aš sugalvojau, tiesa? – Ir Leokadija gana mikliai užsikorė Veronikai ant sprando ir tvirtai prisisiurbė, – na, skraidink. 
    Nors Leokadija ir buvo nei maža, nei didelė, o tik vidutiniška sraigė, bet ganėtinai sunki. Karvytė vos vos pakilo ir, parietusi kojeles, palengva nuskrido. Bet to džiugesio jau nebebuvo. Kažkokia nelinksma ir nemaloni buvo ta draugystė. Ji jau visą pusdienį patarnavo Leokadijai, o ši net jos vardo nepaklausė. Apie pievelę, apie vėją ir Alių neišklausė. Net nenustebo, kad Veronika – skraidanti karvytė. Ir kuo daugiau taip galvojo karvytė, tuo sunkesnė rodėsi sraigė ant sprando, tuo žemiau ir žemiau sklendė Veronika, kol netyčia užkliudė aukštą smilgą ir tik buuumbt – dribtelėjo ant žemės su visa Leokadija ant sprando. Skaužiai dribtelėjo. Sraigė nusirito į šoną ir nepatenkinta suburbėjo:
   – Tu mane užgavai. Anokia tu ir draugė. Be to ir vakaras ateina, man laikas ieškot ramesnės vietos.  
    Ir Leokadija stebėtinai greitai nušliaužė tolyn, lyg būtų visai ne sraigė. Arba sraigė su ratukais. O Veronika liko viena. Jau ir rasa krito, ir saulė suko vakarop. Ir pakilti karvytė neįstenė. Ji iš lėto nupėdino painiodamasi tarp žolelių, nuleidusi sunkią raguotą galvą ir vilkdama ilgą uodegą. Liūdna. Ji taip slinko, kol beveik visai sutemo, kol nurimo savas vėjelis. Kol tik bakst – su kakta neįsirėmė į pažįstamą Aliaus kietį. 
    – Oi, aš ir vėl apsukau ratą – apsidžiaugė Veronika, pamačiusi ežiuką ir jo ramunę. Musė, ropojanti ant žiedo, jau buvo nuėjusi miegoti, ir ežiukas Alius su Veronika gulėjo stebėdami dangų. Žvaigždes. Didžiulį apvalų mėnulį – pilnatis. Buvo ramu ramu. Ir aplink, ir Veronikos širdelėje. Aplink griežė žiogai. Kas garsiau, kas tyliau, bet tikrai nebuvo girdėti nė vieno, kuris būtų pats nuostabiausias. 
     – Ežiuk, o kas yra draugas? – staiga paklausė Veronika.  
     – Aš pagalvosiu ir kada nors tau atsakysiu. Bet tikrai ne tas, kuris, meiliai šnekėdamas, užsiropščia  ant sprando. Aš pagalvosiu. O dabar klausykimės žiogų. 
   
Giaušė