Radau tą vaizdą kažin kur –
Senutėj nuotraukoj? Bemiegėje nakty?
Kai žvilgsnis pametė spalvas, kai liko tik pilki šešėliai.
Bet orientyras vienas švietė iš toli,
Jis iš letargo stingdančio akimirksniu prikėlė.
Malda kaip srautas atnešė vardus,
Kurių labiau negu spalvų pritrūko.
Kas aš be jų?
Ar aš esu be jų?
Kam šliaužt ar skrist iš tiršto tiršto rūko?
Pradėjo švisti rytas?
Ne – mintis.
Jausmai – tai sielos šakos, šaknys.
Einu, keliuosi, nes manyje gentis,
Kuri už EGO daug daugiau stipresnė.
Todėl, kai klaidžiosi, ji dovanos spalvas –
Raudoną kraują, žalią lauką ir auksinę laisvę –
Kokia šviesa, neblunkanti šviesa,
Kad atsibusti ir gyventi geistum.