Akyse lava. Oranžinė, raudona  ir geltona. Spalvos mainosi, lava kunkuliuoja, teka, rodos, išdegindama akių obuolius. Veidas atsuktas tiesiai į saulę, ir pro ploną mano vokų odą saulė atskleidžia visas savo magnetines audras, žybsnius ir išsiveržimus. Aš kenčiu karštį. Deginuosi. Svaigstu ir, lyg palikdama realybę, panyru į garsų pasaulį.  Aplink skamba oras – dūzgia, ūžia, zvimbia – aš žinau, kad tai bitės gudobelėse. Daug bičių, turbūt visas avilys pluša, stengiasi pasivyti stipriai vėlavusį ir jau benubėgantį pavasarį. Užsimerkus visi garsai išsigrynina, sustiprėja. Šalia kažkas lyg bumbteli. Tai matyt didžiulis žalias vabalas, kurio, bandančio nutūpti, neatlaikė  pavasarinis gudobelės lapelis. Tie žali vabalai, nepaisant visų aerodinamikos dėsnių, kažkaip skraido, tupia, bumbsi. Didžiuliai. 

  Ir kvapai. Kvepia viskas: ką tik nupjauta gegužės žolė, alyvos, pilnos medaus gudobelės, melsvos veronikos, pienės, beržai. Ir bazilikas. Dar visai nedidukas krūmelis, bet įkaitęs brandaus pavasario kaitroje, skleidžia savo stiprų ypatingą eterį. Vaikystės kvapas? Kaip tuomet? 

*** 

      Aš maža, šildausi. Guliu, akys į saulę, ir akyse lava. Mainosi raudona, oranžinė, geltona spalvos... Staiga jos nyksta, tamsėja, juoduoja. Atslinko debesėlis. Štai jis nuplauks, ir eisiu maudytis. 

  – Dukryte, ateik į pavėsiuką, padėk paruošt ubagienę. Karšta juk. 

  Aš tingiai slenku į pavėsį, kur po  obelim stovi senas apvalus stalas. Ir mama su dideliu moliniu dubeniu. Mes stovime pavėsyje ir trupiname duoną. Gnaibome juodas kvepiančias riekeles ir metame į tą seną močiutės dubenį, kuris dar ilgai laikys vėsą. Man nepatinka tas pavadinimas – ubagienė. Vaikas dar. 

  – Mamyt, tegu bus ne ubagienė. Mes ne ubagai, mums juk visko  gana. Mes gi tik iš smagumo  duoną trupinam. Pavadinkim savaip – pavėsio sriubytė. Gerai? 

  – Tegu bus mūsų pavėsio sriubytė, – šypsosi mama. 

  Šaukštas medaus ir ledinis šulinio vanduo. 

  – Dukryte, nuskink baziliko šakelę. Tik neplauk – bazilikas nulytas, tegu visą savo kvapą atiduoda. Bus naujoviška pavėsio sriuba, tik mūsų. Gerai? 

  Aš bėgu prie gėlyno ir skinu tamsiai violetinius lapelius.  Aš gerai žinau, kur  auga bazilikas, nes mama tik pirmą kartą pasodino šį dar retą pas mus augalą ir rodė jį visiems, kas tik užsukdavo į jos sodą. 

    Plautas ar neplautas tas bazilikas, bet man, mažai, labai nepatinka tas jo keistas ir stiprus kvapas. Lyg būtų šampūno pripilta į mūsų ubagienę – pavėsio sriubytę. Bet nenoriu nuvilti mamos ir nieko jai nesakau. Kai valgysim – stengsiuos, kad man nepakliūtų nė vienas violetinis lapelis. 

*** 

  – Dukryte, man jau liūdnoka, – dar gana žvalus mamos balsas grąžina į realybę. Į dabartį. Į brandą. 

  – Mamyt, tu tik dešimt minučių knygutę vartei, ar jau nusibodo? 

  – Negali būti, aš jau viską paskaičiau, – mama atneša vaikišką knygutę ir deda ant apvalaus medinio stalo. To paties močiutės stalo, kuris vasaromis vis dar išnešamas po obelimi. Į pavėsį. 

  Žvalus mamos balsas dar visai neišduoda tos gilios atminties duobės. Tos negailestingos duobės, kuri kasdien glemžiasi dienas ir akimirkas, palikdama tik senus prisiminimus. Ir kasdien vis mažiau tų prisiminimų belieka, ir kasdien vis toliau į praeitį jie nukelia. Nepalikdami dabarties. 

  Karštyje įkyriai kvepia bazilikai. 

  – Mamyt, o tu prisimeni mūsų pavėsio sriubytę? Ar prisimeni? 

  Mamos akys laksto, lyg gaudydamos tas gyvenimo nuotrupas, kurios dar likusios, kurios kovoja su ta atminties netekties bedugne ir iš paskutiniųjų bando nepralaimėti. Ir staiga akys nušvinta. 

  – Ubagienę? Mūsų sriubą su baziliko lapeliais? 

  Mes stovime prie apvalaus medinio stalo po obelimi ir į seną molinį dubenį trupiname duoną. Gnaibome kvepiančias juodas riekeles ir metame į indą. Šaukštas medaus ir ledinis šulinio vanduo. 

  – Mamyt, nuskink baziliko šakelę. Atsimeni kur? Gėlyne, ten pat. Tik neplauk, bazilikas nulytas – tegu atiduoda visą savo kvapą. 

  Mama skina ankstyvus violetinius lapelius ir tipendama smulkiu žingsneliu neša juos man. Nepamiršusi, kad nereikia nuplauti. 

  Man patinka tas neplautas bazilikas, jo stiprus ypatingas kvapas, kuris paprastą ubagienę paverčia mūsų pavėsio sriuba. Aš jau labai seniai užaugau. 

  O mano mama stengiasi, kad valgant jai nepakliūtų nė vienas mažas kvapnus lapelis. Turbūt primena šampūną sriuboje. Bet ji nieko nesako – matyt nenori manęs įskaudinti.