Toks gyvenimas (I)

Kolūkyje pats sėjos įkarštis. Dirbama iki sutemų. Iš darbo Žana grįžo saulutei sėdant už miško. Mama pripylė lėkštę sriubos, bet Žana net neprisėdo prie stalo.
- Paskui, mama, pasišildysiu. Dabar lekiu pas tėtį.
Iš stalčiaus pasiėmė degtukus, žvakelę, daržely nusiraškė kelis snieguolių žiedelius ir sėdo ant motociklo.
Mama tik atsiduso, žvilgsniu palydėjusi tolstančią dukrą. Ir taip kiekvieną vakarą. Grįžta iš darbo, net sūnelio nepamyluoja, ir lekia prie tėvo kapo. Dar savaitė, ir prasidės sesija. Išvažiuos trims savaitėms. Grįžusi gal nebelakstys į kapines… nesveika taip... reikia paleisti mirusįjį.

Kol mama dūsauja, Žana jau stato motociklą prie akmeninės kapinių tvoros. Veria girgždančius vartelius ir eina pro eilėm surikiuotus kauburėlius. Sustoja prie tėvo kapo. Žemelė dar nesuslūgus, dar ne visos laidotuvių puokštelės nuvytusios, dar neišsisklaidęs liūdesio dūmas ir kapo gilumos kvapas.
- Tėti, mielas tėti. Nespėjau tau pasakyti, kaip labai tave myliu. Koks tu man brangus. Kaip norėčiau tave apkabinti, pasitrinti nosimi į tavo apšepusį skruostą, pajusti neskustos barzdos dygumą, pajausti tavo sudiržusių delnų švelnumą, kai glostydavai man galvą… – Žana uždega žvakutę. Oras tykus, liepsnelė dega lygiai, nemirksėdama ir nelinkdama. Šalia žvakelės padeda snieguolių žiedelius. – Paskutiniai, tėtuk, šį pavasarį. Ryt miškely paskinsiu žibuoklių... ir balų. Pasektum man pasaką, kad galėtum. Žinau, negali… Ilsėkis, žiūrėk į liepsnelę ir sapnuok gerus dalykus. Žinok, kad labai tave myliu ir labai ilgiuosi.
Namo Žana grįžo jau visiškai sutemus. Mama rymojo prie lango. Išgirdusi motociklo burzgesį, puolėsi šildyti vakarienę. Kai Žana lipo laiptais, mama jau nešė ant stalo garuojančias lėkštes.
- Mamyte, kam varginais. Pati būčiau pasiėmusi. Nesinori valgyti. Pavargau per dieną... tik pamiegot…
- Žanute, vaikeli, nors kelis šaukštelius... negalima taip. Pusryčių mažai tevalgei ir pietų...
Žana sėdasi prie stalo. Nelenda valgis, bet prisiverčia. Semia sriubą, pasiima mėsos gabaliuką. Mama žiūri į valgančią dukrą, ir per skruostą nusirita ašara. Nenubraukia atgalia ranka, tik sunkiai pakyla ir nueina pas anūkėlį. Apklosto, apkamšo…
- Dieve, Dieve... vaikeli... per tą sielvartą ir sūnų pamiršai. Išeini, kai vaikutis dar miega, pareini, kai jau miega… – Giliai atsidususi ir pati eina patalan. Dar valandėlę parymo prisėdusi ant lovos krašto ir palenda po antklode.
Pavalgiusi Žana suplauna indus ir taip pat nueina lovon, bet miegoti dar nesiruošia. Įsijungia mažutę lempelę ir pasiima užrašus. Artėja paskutinė sesija. Po jos – valstybiniai egzaminai. Tiek čia beliko. Reikia pasistengt, nepadaryt tėvams gėdos. „Tėti, nebesulaukei, kol gausiu diplomą…“ Karštos ašaros pasipylė iš akių. Kaip skaityti, kai sūrus vanduo nesulaikomai teka… Padeda užrašus ant grindų, užgesina lempelę ir užsikloja galvą, kad mama neišgirstų raudos.

Skriete praskriejo sesija. Žana išvyko laikyti valstybinių. Atėjo ir dvidešimt penktasis Žanos gimtadienis. Panirusi į knygas ir užrašus visai pamiršo savo šventę. Įtempta dienotvarkė neleido atsipalaiduoti ir užsimiršti: dvi dienos konsultacijų ir egzaminas. Vėl dvi dienos konsultacijų ir kitas egzaminas. Juodai apsirengusi Žana plaukiojo lyg rūke. Viską darė ko ne mechaniškai. Vengė kurso draugų. Nuo visų stengėsi laikytis atokiai, kaip ir per paskutinę sesiją. Po konsultacijų, vieną pavakarį, Žanai sėdint prie užrašų, pasigirdo beldimas, prasivėrė durys. Pirmiausiai pasirodė didžiulė puokštė rožių. Iš už jos išniro kurso draugai su nemažu lauknešėliu.
- Žana, su gimtadieniu, kad tave visur lydėtų sėkmė, o į lūpas sugrįžtų šypsena.
- Ačiū, mielieji, šypsausi, šypsausi gi… – Žana šypsojosi, bet jos akyse blizgėjo ašaros.
- Einam, brangioji drauge, pasisėdėti į parką po didžiuoju ąžuolu. Tokia puiki diena. Atsikvėpkime prieš rytojaus egzaminą, – nerūpestingai čiauškėjo Eugenija, imdama Žaną už rankos.
Visi džiaugsmingai pritarė. Nėra ko dusti kambary. Einam. Žana nenorėjo likti skolinga. Kai visi būreliu patraukė prie didžiojo ąžuolo, Žana su dviem draugėm užsuko į parduotuvę. Eidamos nutarė: pirks saldaus putojančio vyno. Deja... pardavėja paprašė dokumento, o Žana jį palikusi kambary. Išgelbėjo vestuvinis žiedas ant rankos, kurį nešiojo ir po skyrybų, dėl šventos ramybės kaip ginklą nuo vyrų vyliaus. Ši nedidelė problema draugėms pasirodė labai smagi. Draugės nepiktai šaipėsi, o Žana širdyje džiūgavo: jai dvidešimt penkeri, o atrodo jaunesnė nei aštuoniolikos. Alkoholio nepardavė! Linksmai juokaudamos draugės pasiekė didįjį ąžuolą, kur jų jau laukė būrys draugų, spėjęs ant improvizuotos staltiesės išdėlioti vaišes. Rūkyto kumpio ir dešros griežinėliai, agurkai ir pomidorai, duonos riekelės ir kvapnaus pyrago gabalėliai. O viso to vidury puikavosi baltos degtinės ir raudono vyno buteliai.
Draugų sveikinimai, palinkėjimai, juokeliai ir anekdotai padėjo Žanai užsimiršti. Kaltas ir išgertas alkoholis. Besėdint ąžuolo pavėsyje, prabėgo ne viena valanda. Nepastebimai pasislėpė saulė, atvėso. Kad jau laikas skubėti namo, priminė žaibas ir griaustinis. Greit susirinko daiktus ir bėgte bendrabutin. Lietus greitesnis. Didžiuliai lašai ir stiprus vėjas talžė veidus, plėšė plaukus. Netruko permirkti iki paskutinio siūlelio. Batai pilni vandens, sunku bėgti slidžiu taku. Teko nusiauti. Pasileido basi per balas į šalis taškydami purvus.
Tik pasiekusi bendrabučio kambarį, Žana suprato, kaip smarkiai ji apgirtusi, purvina ir apgailėtina. Svirduliuodama patraukė į dušą. Šaltas vanduo truputį atgaivino, bet nuotaikos nepataisė. Susikrimtusi palindo po antklode ir nugrimzdo į sunkų, girtą miegą.
Ryte, praplėšusi akis, pamatė ore plaukiantį kefyro butelį. Norėjo papurtyti galvą, bandydama nuvyti vaizdinį, bet tik susiraukė nuo skausmo smilkiniuose ir išgirdo smagų juoką. Sunkiai pasikėlė ant alkūnės ir ėmė trinti akis.
- Labas rytas. Kaip dūšelė? - vyriškas balsas.
Atmintin sugrįžo vakarykštė pavakarė. Fui, kokia bjauri savijauta. Fui.
- Imk, atsigerk, pagerės. – Tiesia butelį su kefyru vyriška ranka. Tai Valius, kurso draugas.
Kefyras bemat atgaivina Žaną:
- Viešpatėliau aukštielninkas! Juk egzaminas! Kaip eisiu?
- Visi mes tokie. Dar yra laiko. Nieko… išlaikysim…
Išlaikė. Nė vienas nesusikirto. Žana ypač laiminga. Jos žinios įvertintos penketui. Pasimiršo visi rūpesčiai. Sočiai pavalgiusi pietus, su draugais sėdo ruoštis paskutiniam, sunkiausiam egzaminui. Politinė ekonomija Žanai buvo lyg naktis be žvaigždžių. Kaip besistengė ją perprasti, niekaip negalėjo. Atskiras temas išmoko lyg eilėraštį, bet prasmės nesuvokė. Ankstesni egzaminai išlaikyti penketais. Norisi ir šį taip išlaikyti, bet… Juo daugiau mokosi, juo labiau painiojasi tarp sąvokų. Vakare kursiokai nutarė, kad gana mokslų ir susimetė buteliukui. Žana pasiėmė užrašus ir patraukė į kapines. Ten ramu, niekas netrukdys pasimokyti. Susirado patogų suolelį, atsisėdo. „Čia ilsis Liaudanskas…“ – perskaitė. – „Ilsėkis ramybėje. Vietoj maldos pasimokysiu“, – sušnabždėjo. Skaitė, kol danguje sužibo žvaigždės, kol patekėjo mėnulis, kol galėjo įžiūrėti raides. Sunkiai pakilusi, giliai atsiduso ir patraukė bendrabutin. Kaip bus taip. Reikia išsimiegoti. Galva tuščia, nieko neprisimena, ką skaitė. Ašaros pačios ritasi iš akių.
Grįžusi rado dar besilinksminančius kursiokus. Paprašė skirstytis, bet šie neskubėjo. Kvietė ir ją prisijungti. Tada jinai, nieko daugiau nebesakydama, ėmė nusirenginėti ir ruoštis miegui. Vyrukai čiupo nuo stalo butelius, taureles, merginos – lėkštes su maisto likučiais. Prigriebė ir staltiesę. Išėjo į kiemo pavėsinę tęsti pasisėdėjimo. Žana nebetrukdoma atsigulė net nenusipraususi, užsitraukė ant galvos užklotą ir stebėtinai greit užmigo. Sapne ją aplankė tėtis. Guodė, glostė galvą ir mokė, kaip turi elgtis ryt per egzaminą:
- Viskas bus gerai, dukra, tik eik pirmoji. Nieko neleisk pirm savęs. Pasakok lyg pasaką be galo, neleisk suabejoti savo žiniom. Viskas bus gerai, jei klausysi mano patarimo. Miegok ramiai, mano vaikeli, nesijaudink.
Ryte Žana pabudusi ilgai gulėjo užsimerkusi. Kuo ilgiau norėjo jausti tėvo delną, girdėti jo balsą. Bet sapno kerai greit išsisklaidė. Suvokusi esanti bendrabučio lovoj, apsiašarojo. Tyliai rijo ašaras, o jos veržėsi nesustabdomai ir graudi rauda supurtė kūną. Iš gretimos lovos pakilo Staselė. Prisėdo šalia Žanos:
- Miela drauge, neverk. Viskas bus gerai. Tikrai išlaikysi egzaminą…
Žana paėmė Staselės ranką ir priglaudė prie lūpų:
- Ačiū, brangi drauge, už paguodą. Ačiū. Ne dėl to verkiu. Nors gal ir dėl to. Sapnavau tėtį. Ai, nesvarbu. Kelkimės.
Nusipraususi Žana kiek pažvalėjo, nors jos prastą nuotaiką išdavė patinusios ir paraudusios akys.
Prie egzaminų kabineto durų jau būriavosi keletas kursiokų. Žana atsistojo prie pat durų ir nugara atsirėmė į staktą.
- Eisi pirmoji? – nustebo Valentas. – Negi nebijai?
- Ji tik vaidina, kad nemoka… – karčiu pavydu nuskambėjo Antosės pastebėjimas.
- Užtat ir eisiu pirmoji, kad bijau, kad nemoku. Nenoriu pusę dienos bijoti, – atsikirto Žana.
Vidmantas ir Eugenija susižvalgė:
- Iš kur mergaitei tiek drąsos?..
Pagaliau atėjo egzaminatoriai. Keturiese. Įeidami į kabinetą pro petį tarė:
- Na, pirmi trys drąsiausieji, paskui mus marš!
Žana nėrė pirmoji. Nelaukdama paraginimo, čiupo nuo stalo bilietą. Peržvelgus klausimus, širdis iš džiaugsmo suspurdėjo: „Valio, šį tą žinau“. Užregistravusi bilieto numerį, atsisėdo suolan. Turėjo penkioliką minučių pasiruošimui. Žana pajuto, kaip atlėgo ją kausčiusi įtampa. Galvoj ėmė rikiuotis išsilaksčiusios mintys. Greit pasirašė kalbos planelį ir pasiprašė atsiskaityti. Egzaminatoriai pertraukė savo pokalbį, leido jai pradėti. Žana stengėsi kalbėti ramiai, aiškiai be pauzių. Pamažu komisija vėl įsitraukė į juos dominantį pokalbį ir nebesiklausė Žanos. Pabaigusi savo kalbą ir pamačiusi, kad jos nesiklauso, jinai vėl nuo pradžių pakartojo savo kalbą. Ir trečią kartą ėmėsi pradžios. Išvariusi iki galo nutilo. Stovėjo nutirpusi ir laukė klausimų. Komisijos nariai tikriausiai mažai ką girdėjo, tik įsivyravus tylai nutraukė savo šnekas. Pirmininkaujantis paklausė, gal kas turi klausimų. Ne, niekas neturi. Išsamiai viskas papasakota. Ačiū, gali būti laisva.
Žana padėkojusi movė pro duris. Tik peržengusi slenkstį pratrūko verkti. Draugai puolė klausti, užjausti, guosti, bet Žana nepratarė nė žodžio, tik pasikūkčiodama verkė. Vidmantas parvedė ją į kambarį, padavė vandens. Žana, nugėrusi gurkšnelį atsigulė lovon.
- Eik laikyt egzamino. Man viskas gerai. Eik.
Išėjus Vidmantui, Žana nusisuko į sieną ir užmigo.
Pasibaigus egzaminams, jau po vidudienio, visas kursas susirinko į Žanos kambarį. Jinai tebemiegojo. Pažadinta nustebo, kodėl visi čia?
- Po pietų skelbs rezultatus, o ryt gausim diplomus. Mokslai baigti. Sakė neišlaikiusių nėra. Visi sėkmingai užbaigėm. Einam, Žana, pietauti visi draugiškai. Einam.
Po rezultatų paskelbimo vienbalsiai nutarė, kad reikia suruošti atsisveikinimo vakarėlį.
Naktį, šviečiant birželio žvaigždėms, čiulbant parko lakštingaloms, sklido agronomų atsisveikinimo daina:

Kalnuos dainuoja
Rageliai uli uli oo
Ir žydi gėlės
Tenai kalnuos.

Kai tykus vakaras ateina
Saulutė leidžias už kalnų
Ir tolimiausioje padangėj
Sumirga tūkstančiai žvaigždžių.

Kalnuos dainuoja….


Dainavo vyrai ir merginos susikabinę už rankų, palinguodami. Dainavo, kol išaušo, ir pasirodė saulutė. Kiek tos birželio nakties. Tada visi sutvarkė kambarius, susikrovė lagaminus ir patraukė auditorijon atsiimti diplomų.
Žanai diplomą įteikė pirmąjai. Visų dalykų įvertinimai aukščiausi. Diplomas su pagyrimu, raudonu viršeliu. Visų kitų – žalios spalvos. Skirstydamiesi moksladraugiai nepiktai šaipėsi iš vakarykščių Žanos ašarų:
- Ko verkei? Apsimetinėjai? Neblogai suvaidinai. Tau ne agronome, o aktore būt.
Negalėjo Žana pasakyti tikrosios liūdesio priežąsties – lyg mažutė mergaitė be galo ilgėjosi tėčio.
Grįžusi namo mamos ir sūnaus nerado. Jie buvo išėję į ganyklą pas karvę. Palikusi prie durų lagaminą, sėdo ant motociklo. Prie tėvo kapo, padėjo jazminų puokštę ir suklupo ant juodos žemės.
- Tėti, tėtuk. Ačiū. Padėjai man egzaminą išlaikyti, – verkdama nepastebėjo, kad šalia sustojo pagyvenęs vyras. – Ačiū, mielas tėti. Kaip man tavęs trūksta. Labai labai... – verkė pasisriūbaudama, parkritusi kniūbsčia ant juodos žemės, pirštais įsikirtusi akmenėlio.
- Neverk, palik mirusįjį ramybėje. Leisk ramiai iškeliauti. Nieko nebepakeisi. Taip reikia. Paleisk nuo savęs, nebekviesk nuo pusiaukelio. Jam savas kelias, tau savas. Taip reikia, – ramiai taria vyriškis ir nueina.
Žana išgirdo jai skirtus žodžius, tik nesuprato, kas juos pasakė. Dar ilgai kniūbsojo ir galvojo apie tai, bet nebeverkė. Kas juos pasakė? Gal tėtis? Jam reikia keliauti? O jinai trukdo? Nudžiūvus ašaroms, išbučiavo žemės grumstelius ir sušnabždėjo:
- Sudie, tėti, nebetrukdysiu.
Namuose į klausiamą mamos žvilgsnį atsakė:
- Atsisveikinau su tėčiu…
Atidarė lagaminą, ištraukė saują saldainių sūnui, o mamai padavė diplomą. Mama atvertė pirmą puslapį ir raudonom raidėm perskaitė: „Su pagyrimu“. Stipriai apkabino dukrą ir pabučiavo į kaktą kaip vaikystėje:
- Didžiuojuosi tavimi.
barbė