Nuostabi vertikalė
Protas pradeda jauktis, kai nutolsta visi orientyrai,
Ir vienutė, kuri tau skirta,
Nebeleidžia suprast, kas esi tu – ar lašas, ar smiltis?..
Kai savųjų trauka išsprogdina kraujagysių sienas,
Ir nei ČIA, nei DABAR tiek minčių, tiek jausmų nebesuturi.
Žemė, jūra, dangus – Amžinybės rami dekoracija.
Kas atneš trumpą būvių meniu?
Ką gali, ko tu nori?
Ar beturi pramės, ką tu rinksies?
Koks sūrus stiklinaitėj vanduo –
Tarsi šulinį būtum priverkus,
O ir rankos nuo vakar tikrai ne sparnai –
Kažkada išsišėrė lengvumą suteikusios plunksnos.
Koks gi vardas žmogaus (ne vaiduoklio),
Kuriam patikėsi skeveldras ir dulkes,
Kuriam tu paseksi istoriją ilgą
Kaip sąsajų sąrašas?
Nurimk.
Tai neturi prasmės.
Lašas? Smiltis?
Ilgiau prisimins tie, ką girdei,
Nei tie, kam buvai akmenukas bate.
Tegul Dievas sergėja tuos, kurie eina link kito,
Atvėrę glėbius,
Nes jausmas yra nuostabi vertikalė,
Kad perkoptum sienas,
Kad duotum ištroškusiam savo buvimą sugerti.