Veronika, kuri neiškrito iš Mėnulio (III)

     Rytas dviejų kurmiarausių pievoje išaušo niūrus. Karvytė nubudo ir aplink pamatė tik baltą tirštą rūką. Net už trijų jos mažyčių žingsnių nieko nesimatė. Net pakeltos uodegos galiukas išnykdavo rūke. „Nieko sau”, – pagalvojo Veronika, – „taip dar niekad nemačiau… Tokiame rūke gyvendamas gali pamesti net ir save. Liūdna tuomet būtų… Įdomu, o tas rūkas iki pat saulės? Ar iki pat dangaus? O ką daro rūke debesys?“ 
     Veronikai kilo tiek daug klausimų, kad ji tikrai negalėjo palikti juos neatsakytus. Karvytė, atsargiai žargaliodama rūke, susirado patį storiausią žolyną ir pabandė lipti juo aukštyn. Ji lipo lipo, bet aplink buvo tik baltas tirštas rūkas, kuris ir baugino, ir vis vien viliojo lipt lipt, lipt… Pasiekus pačią viršūnę, rūkas buvo vis toks pat tirštas. 
   – Ei, saule! Kur tu esi? Juk tu kur nors esi? Tu gi neištirpai rūke? Ei, aš tave rasiu! – šūkavo karvytė, užrietusi raguotą galvą. Veronika susikaupė, parietė kojeles ir pakilo ieškot saulės. Šį kartą savas prijaukintas vėjas nepadėjo, jis buvo nulėkęs kažkur kitur, ir karvytė kilo sunkiai, atsargiai, nedrąsiai. Bet vis aukščiau, aukščiau – taip aukštai, kaip niekad nebuvo pakilusi. Taip taip, teisingai – kuo aukščiau kilo, tuo šviesiau darėsi. Ir staiga Veronika išniro iš tos baugios baltos košės, virš jos buvo tik dangaus mėlynė ir saulė, o apačioje driekėsi tiršta rūko jūra. 
  „Taip! Visuomet, jei lipi lipi lipi, o po dar skrendi – kada nos išnirsi iš rūko ir pamatysi saulę. O jeigu pasilieki vietoje – gali ilgam pasimesti rūke”, – pagalvojo Veronika.
    Skrisdama ji matė  iš baltos rūko jūros  išnyrančias krūmų viršūnes, ir nusibrėžė sau tikslą – nuskristi iki trečio krūmo iš kairės. Ir ne šiaip sau – tame krūme tikrai kažkas buvo. Kažkas, ko Veronika dar nepažinojo.
    – Vrrrran, vrrran, vrrrran! – dar net nenutūpusi į krūmą, staiga išgirdo Veronika.
    – Vrrran, – iš netikėtumo atsiliepė karvytė. – Tiksliau mūūū, tiksliau labas. Aš karvytė Veronika, aš ne Vrrran.
    – O aš varna. Ir mąstau, ką su tavim daryti. Paprasčiausia būtų tave sulesti, kas būtų tikrai labai paprasta. Bet aš soti varna. Ir padori. Padorios varnos karvių nelesa, kokios mažos tos bebūtų. Na, tai būtų nepadoru. Vrrran. Be to – tu skraidanti karvytė, sulesti skraidančią karvę būtų dar labiau nepadoru. Vrrran.
    – O aš ir nepagalvojau, kad tu gali mane sulesti. Kitą kartą skraidydama būsu atsargesnė ir pagalvosiu  apie tokią galimybę. O kodėl tu vis kartoji „Vrrran”? Aš anksčiau iš tolo mačiau visą pulką varnų, bet jos kranksėjo, o ne vranksėjo. Jos visą laiką šaukė „Karrr, karrr, krrran krrran“.
    –Tai neteisingos varnos. Kai tu sakai „karrr“, tu esi karna. Karna ir ne kas kitas. Kiekviena padori ir save gerbianti varna turi sakyti  „Vrrran” ir ne kitaip. Nenustebčiau, jei jos netgi sulestų skraidančią karvę! 
    – Gerai, ačiū, kad pamokei. Dabar aš tikrai žinosiu, kad gali būti padorus, o gali būti ir nepadorus. O karvė – kada ji būna padori?
    – Manau, kad padori karvė neturėtų skraidyti. Nesvarbu, kokio ji dydžio, bet karvei skraidyti – nepadoru. Ir iš kur tu tokia atsiradai skraidanti? Iš kokio kiaušinio tu išsiritai?
    – Taip taip! Aš kartą tikrai ritausi – nuo to kurmiarausio, kur prie beržo. Ritausi, ritausi, ritausi. Toli ritausi, nes kurmiarausis aukštas. Gal tada ir išsiritau? 
    – Vrrran… – suvranksėjo teisinga varna ir nusisuko.
  Kol Veronika su varna kalbėjosi apie padorumą, atlėkė ir vėjelis. Jis tikrai nustebo, radęs tokį rūką savo pievoje, – kokia netvarka be manęs, – pagalvojo ir greitai rūką išvaikė.  
    Pieva vėl tapo pieva, žolynai – žolynais. Ilgai negalvojusi, Veronika pakilo ir nuskrido savo kurmiarausių pievos link – o jeigu varna, su ja bekalbėdama, jau praalko ir pamiršo apie savo padorumą?
    „Dar tikrai reikės paklausinėti ežiuko apie padorumą”, – skrisdama galvojo karvytė, – „ir iš kur aš tokia išsiritau, reikės paklausti. O gal pačiai pabandyti prisiminti?”
    Kitą kartą būtinai.
Giaušė