Būti duona
Prinokstame savaip –
Be meilės spindulio ilgai ilgai išlieka gaižūs,
Sušildyti ir apšviesti saldėja bei save dalina.
Argi svarbu, kad saulė nusileidžia?
Kiek kartų švito?
Dievas vienas žino...
Dažnai skausmingai tirpsta minkštas AŠ,
Tačiau ramu, kai trupančias dienas sules vaikai it paukščiai,
O kraujas gyvas bus suradęs naują indą, vėl svajos ir stiebsis.
Padovanok save iki gilios senatvės nesulaukęs,
Nes pats didžiausias tikslas –
Artimą savim be atlygio, be lūkesčio lig soties užganėdint.
Tada, kai tavo sulą ir nektarą bus būtis nulaižius,
Kai nebeliks nė lašo artimui paglostyt, pamaitint, pagirdyt,
Tavoji siela nerami skaistykloje neklaidžios –
Vėl rytas aušta, o ledai ištirpsta,
Nes Rojaus sodas žydi, dera, kupa,
O tu jame buvai tiktai sezoną.
Sakyk, ar atmeni, kaip prieš viens kitą klupom
Ir kaip be pastangos išmokom būti duona?..