Vasario miegas neramus – lyg būtų nugulėjęs šonus.
Jis vartosi – tai tęžta, tai ir vėl sustingsta.
Po kojom netreška, kol kas dar ledas plonas,
Bet pūgos atslenka, uždaro į namus. Nelinksma,
Kol nejauti ore, kaip tvenkiasi laukimas,
Kaip kaupias permainos ir kaip šviesos daugėja.
Girdi? Tai zylė švilpauja, kol kas šiek tiek užkimus.
Regi? Žara vėl pranašauja vėją.
Kažkur, gelmių gelmėj, grumste gyvybė bunda,
Sapnuoti ėmus plūstant upėm sulą.
Karšinčius dūsauja, atminęs, kas yra pagunda,
Tačiau nečiulba – išsišiepęs dūla.
Vasaris neša, neša, neša, neša,
Kol ima svaigti galvos ir galvelės.
Nuo stogo krinta nuskaidrėjęs lašas,
Ir iš pusnies vaduojas tavo kelias.