Kiek jau laiko žiūriu į pasaulį atvertusi galvą?
Tai įvyksta visiems, kada atžalos kelmą praauga.
Būtų ginčytis kvaila, ar pakeitė vaisai ir skonį, ir spalvą,
Kai iš sąrašo išbrauki n-tajį numerį mirusio draugo.
Daug žalių ir žalesnių pasikėlė pagaut reikalingą jiems spindulį,
O aš tūnau šešėly. Jaučiu, kaip sula užsilikusi gyžta.
Gal per menkas manasis į būtį suvarvintas indėlis –
Pasisėjo, nutolo, nudilo. Atrandu, jog valia atgal nebegrįžta.
Maudžia sprandą nuo įtampos būti. Tegul.
Gal tai vienas vienintelis ženklas gyvybei patvirtint.
Tam, kad spindulį gaudytum, reikia vidinių jėgų,
O ne kerpėm dangstytis, marazmais senatviniais sirgti.
Kilkit, aukite, siekite erdvę dangaus,
Ir lai vėjai nedrasko šakelių liaunų nei viršūnių,
Lai bus duota jums spindulį šviesų pagaut,
Kol neprašosi siela išskrist iš trūnėsiais pavirtusio kūno.