Palaima būties
Kas vasary palaima būties? Debesynus atvėręs dangus?
Gal nerimstantis permainų vėjas?
Gal jutimas, jog syvai gyvybėj ne ryt, bet poryt gausiai plūs,
Nes numesi tu kiautą, kuris varžė ir gniaužė, ir slėgė?
Pakutens spindulys, tavo kraują jis jauks,
Iki imsi su paukščiais giesmes prsiminti.
Orientyrai vėl grįš - nusileis iš dangaus,
Nuo spalvotos erdvės sujudės snūdžios mintys.
Išsitiesins kupra, geisi skristi, ne eit,
Kertėse dulkių graimas akis ims badyti.,
Siūlys darbus visi apšviesti pašaliai.
Ne, savęs nepralenksi, bet bandysi vasarį pavyti.