„Ka-ka-rie-kūū!“
Pavakary gaidys suriko,
Pataisė pentinus
Ir patvory išnyko.
 
Tarp vištų sukarkė viena,
Kad ir žmona jam per sena,
Kad myli jis esybę kitą
Ir meilė jo nebūta, nematyta.
 
Kam jam višta, viščiukai trys!
Jis gulbę susirast galįs!..
Ir taip: suradęs antį jauną,
Gaidys į savo lizdą spjauna.
 
O antis buvo nekvaila –
Mokėjo rėksniui būt miela.
Gaidys giedojo, žilą plunksną pešė
Ir algą plačiasnapei nešė.
 
Tik antis antimi paliko –
Upely nardė, bet sausa išliko.
Ir vieną dieną pabaly
Surado antiną ir ji.
 
Gaidys nuliūdo ir pravirko,
Nuo smūgių antino sparnus vos vilko.
Vėl teko grįžti prie vaikelių,
Prieš vištą vaikščioti ant kelių...