– Močiute, aš tavo šukų noriu – su šuniukais!
Šukoms tai balzamas širdžiai – jos vis dar reikalingos, jos gauna dėmesio. Nenumestos. 
– Judita, maže, ateik, atsinešk šukas – sušukuosiu.

Juodaplaukė, mėlynakė, garbanė atsargiai neša šukas močiutei. Tas senąsias, gelstelėjusio dramblio kaulo, papuoštas drožinėtais žaidžiančiais vilkiukais. Retas ir nematytas. Didžiaakė, mėlynakė, juodaplaukė – kaip ir močiutė. Tik močiutė dabar jau visa baltaplaukė – garbanotos vešlios sruogos iki geltonumo žilos.

Šukos su pasitenkinimu neria į papurusias sruogeles. Švelniai glosto plaukus nugludintais, nublizgintais dantukais. Taip – jos bus švelnios tai vaikiškai galvytei. Jos visada buvo švelnios. Ir tada – seniai seniai, kai buvo beveik naujos, kai mama mažas vaikiškas galveles jomis šukuodavo tik per šventes. Šeštadieniais ir sekmadieniais. Maži vilkiukai žaisdavo juodose garbanėlėse.  

Šukos daug prisimena. Ne viską norisi saugoti atmintyje, daug ką gal reikėtų pamiršti. Gal būtų lengviau. 

Mama jas gavo dovanų iš savo mamos. Kai atėjo gyventi į naujus namus, kartu išvyko ir šukos. Visad gulėjo raudonmedžio dėžutėje ant lakuoto kosmetinio stalelio, priešais veidrodį. Dar tuose namuose gyveno du triukšmingi berniukai, visad išsidraikiusiais neklusniais plaukais. Ir mergytė. Tyli. Berniukai ėjo į mokyklą, o mažoji sesė žiūrėdavo pro langą ir vis laukdavo brolių. Ji dažnai sirgo ir negalėjo lankyti darželio. O taip norėjosi! Kartais prie lango prieidavo mama ir tada šukos nerdavo į vaikiškas garbanėles. Švelniai, kaip visada. Tas šukavimas prie lango buvo lyg koks ritualas, lyg koks slaptas dviejų moterų – didelės ir mažos – bendravimas.

O savaitgaliais broliai pasilikdavo namie. Ir prasidėdavo dūkimas. Senosios dramblio kaulo šukos jo labai laukdavo. Berniukai griebdavo nuo aukštos lovos pagalvėles, sulenkdavo trikampiais ir pasileisdavo ant tokių žirgų po kambarį. Nesusilaikydavo ir sesė – visa trijulė šokinėjo, kėlė dulkes, šūkavo ir juokėsi. Tarpdury stovėjo mama ir su šypsena drausmino raitelius:
– Sara! Izikai! Jakobai! Namus sugriausit! Liaukitės, žirgus nuvarysit. 
Vaikų galvelės virsdavo juodom susivėlusiom kupetom ir šukos žinojo – dabar bus jų eilė. 

– Mama, sušukuok! Tik su vilkiukais, švelniai. 

Ir šukos maloniai liesdavo pirma Jakobo galvelę, po to – Iziko. Paskutinė likdavo Sara – jos garbanos buvo ilgiausios ir vešliausios.

O po to kažkas nutiko. Turbūt kažkas baisaus. Vieną dieną visi pradėjo kažkur ruoštis. Paskubom, susirinkę tik būtiniausius daiktus, drabužius. Šukos labai sunerimo – o jei jos bus paliktos? Jeigu nepapuls tarp tų būtiniausių daiktų, kraunamų į medinius lagaminus ir dideles odines rankines? Namie buvo sujudimas. Bet ne tas – šventinis ir pakilus. Jis buvo nerimastingas, įtemptas. Ir su nelaimės nuojauta. Vis skambėjo žodis „getas“, kuris, nors buvo visai nesuprantamas, šukas kažkodėl labai gąsdino. Vis dėlto šukas pasiėmė. Tačiau be raudonmedžio dėžutės, suvynioję į siuvinėtą nosinę.

Visi apsigyveno mažame tamsiame kambarėlyje. Kitame kambarėlyje gyveno kita šeima. Tai buvo pagyvenusi, vaikų neturinti pora. Berniukai vėl ėjo į mokyklą. O Sara vėl jų laukdavo prie lango. Tik dabar, netgi rudens prietemoje popietę, pamatydavo juos greičiau – ant berniukų paltukų švietė ryškios geltonos žvaigždės. Kambaryje visad buvo šalta. Ir savaitgaliais Jakobas, Izikas ir Sara daugiau nebedūkdavo. Jie tyliai ruošė pamokas arba garsiai skaitė pasakas Sarai. Šviesias ir gražias. Ir tik retkarčiais mama prieidavo prie mažos mergaitės, žiūrinčios pro langą, paimdavo jas – dramblio kaulo šukas – ir maži drožinėti vilkiukai pasileisdavo žaisti juodose garbanėlėse. Tarsi dvi moterys – didelė ir maža – būtų atlikinėjusios kažkokį seną ritualą.

O vieną kartą dingo visi vyrai. Kažkaip staiga. Jie išėjo į darbus ir negrįžo. Seni ir jauni. Ir tėtis. Ir pagyvenęs kaimynas. Bet niekas neverkė. Visi vaikščiojo pilkais veidais, su gąsdinančiu mirties ženklu akyse. Ir neviltim bei susitaikymu. Tik mama ateidavo sušukuot Saros jau kasdien. Šukos juto, kad moters judesiai darosi vis ryžtingesni. Ji kažkur skubėjo ir vilkiukai garbanose žaisdavo kitaip, lyg paskutinį kartą. Lyg atsisveikindami. 

– Sara, maže, dabar tu būsi Severina. Supranti? Severina. Prisiminsi? Ir išmok nekalbėti. Ir neverkti. 

Ir tada nutiko baisus dalykas. Mama paėmė dideles siuvėjo žirkles ir pradėjo kirpti juodas garbanotas Saros plaukų sruogas. Lėtai ir ryžtingai. Po to nuskuto plikai. Ir tik viena ašara nukrito ant tos mažos plikos galvelės. Be žodžių.  

Vakare šukos girdėjo tylų, nesuprantamą kaimynių pokalbį: 
– Ji mėlynakė, be tų juodų plaukų niekas ir nesupras, kad ji žydukė. Severiutė – kad tik nepamirštų. 

Visą kitą dieną mama mažai kalbėjo. Tik vis primindavo – tu dabar Severina. Vakare Sarą aprengė šilta suknele su užsegama kišene. Į kišenę įdėjo į siuvinėtą nosinę įvyniotas dramblio kaulo šukas su drožinėtais žaidžiančiais vilkiukais. 

– Jų tau dar prireiks, maže. Pamatytsi. Ir prisimink mus.

Apvilko šiltu palteliu, ant plikos galvelės uždėjo kailinę berniukišką ausinę Jakobo kepurę. Brolis jau nešiojo tėčio kepurę. Broliai stipriai stipriai apkabino Sarą. Tyliai, be žodžių. Ir mama ją išsivedė į tamsą. Šukos suprato, kad vyksta kažkas slapto, neleistino ir pavojingo. Tik nežinojo, kodėl jas įdėjo į suknelės kišenę – juk mergaitės galvytė buvo plika, kaulėta, ir atpažinti ją galėjai tik iš mėlynų akių. Ją – Sarą. Severiną.

Mama privedė mergaitę prie tvoros ir tyliai liepė lipti į maišą. 

– Prisimink, verkti nebegalima. Ir... saugok šukas.

Kažkas paėmė maišą, perkėlė per tvorą ir išsinešė. 

Sara atsidūrė mažame siaurame kambarėlyje. Be langų. Jame tilpo tik dvi siauros kaip suoliukai lovos. Tai buvo net ne kambarėlis, o kažkoks tarpas tarp sienų. Kitoje lovoje gulėjo kiek vyresnis berniukas. Tyliai. Per tas kelias dienas, praleistas Saros kišenėje, šukos neišgirdo nė vieno žodžio. Kažkas įeidavo, kažką įnešdavo, kažką išnešdavo. Ir viskas – tyla ir du maži vaikai. Šukos tik juto, kad jas vis labiau spaudžia mergaitės rankytė. Ir glosto. Ir tada jos suprato – jų dar prireiks. Jos jau dabar labai reikalingos. Pačios reikalingiausios. 

Viskas keitėsi labai greitai. Keitėsi kambariai, namai. Kažkur važiavo pakinkytu vežimu, ėjo. Kad ir kur būtų, Saros rankytė visada tvirtai laikėsi užsegamos kišenėlės su šukomis siuvinėtoje nosinaitėje. Taip nė karto vaikas ir nebuvo jų išėmęs.

O po to Sara vienuose namuose apsistojo ilgam. Pikti namai buvo. Sara gavo vietą ant siauro suolo prie durų. Gavo ir darbų. Ji išmoko skusti bulves, šluoti grindis. Bet pamiršo žaisti, pamiršo šviesias ir gražias brolių pasakas. Pamiršo, kad ji Sara. Ir niekas neprieidavo ir švelniom rankom neliesdavo juodų garbanų. Ir nešukavo. Nebuvo garbanų. Tik pasirodžiusį juodų plaukų ežiuką tuoj pat kruopščiai nuskusdavo. Bet šukų Sara nepamiršo – spaudė jas užsegamoje kišenėlėje ir bijojo ištraukti. Lyg nenorėtų prisiminti kažko svarbaus. Tik šukos nepamiršo, kad ji Sara. Tegu, tegu ją kviečia Severiute ir tegu šukos dabar neglosto purių sruogų. Bet taip nebus amžinai. Mama gi sakė – tau jų dar prireiks.

Vieną pavasario dieną Sara išėjo į kiemą. Trumpam. Gatve ėjo kareiviai, jie puolė prie mergaitės, ir pradėjo išrenginėti, šaukdami, kad reikia patikrinti, ar tai ne perrengtas apipjaustytas žydų berniukas. 

– Aš Severina! Severina! – šaukė Sara. 

Tuokart ją paleido. Bet šeimininkė daugiau į kiemą mergaitės nebeleido. Sara tik stovėdavo ir tyliai žiūrėdavo pro langą. Lyg ko laukdama. Kaip tada, seniai, kai dar prieidavo mama ir senos šukos liesdavo juodas garbanas ir plaukuose linksmai žaisdavo drožinėti vilkiukai. Mergaitė tik tyliai spausdavo rankose šukas. Neišimdama. Ir suknelę ji jau išaugo, ir kišenėlė jau suskuro. Žinoma, šeimininkė jas, šukas, išimdavo. Išskalbdavo drabužėlį, susiūdavo, palopydavo. Bet visuomet atsargiai šukas įdėdavo atgal. Suvyniotas į siuvinėtą nosinaitę. Ir užsegdavo kišenėlę.

Atėjo laikas, kai Sarai pagaliau leido išeiti į lauką. Ir auginti plaukus. Ir šukos sulaukė. Taip, jos sulaukė savo valandos. Vieną dieną mergaitė jas atsargiai išvyniojo iš nosinaitės ir švelnūs nugludinti dantukai paniro į plaukus. Į trumpučius juodus plaukučius. Bet nieko – bus ir garbanos. Ir jos buvo. Ne iškart. 

Sara augo. Ji buvo Severina ir tik šukos ją vadino tikruoju vardu. Tyliai, nebyliai, pačios sau. Ir Severina tą vardą žinojo. Bet mama tada liepė jį pamiršti. Tegu būna Severina. O garbanos buvo tos pačios – juodos, vešlios, švelnios. Kaip tada prie lango, kai laukdavo grįžtant iš mokyklos Jakobo ir Iziko. 
  
– Močiute, aš noriu tavo šukų! Su šuniukais.
– Atsinešk, maže, sušukuosiu. Ir čia ne šuniukai. Čia vilkiukai, – juokiasi močiutė. 
Kai buvo močiutės Saros, buvo vilkiukai, o kai bus Juditos, – bus šuniukai, – juokiasi ir mažė. 

Ir šukos vėl panyra į švelnias juodas garbanas. Ir maži vilkiukai žaidžia puriose vaikiškose sruogose. Kaip anuomet.