Tavęs nebėr...
O aš nešiojuos ilgesį
Kaip krepšį kasdieninių būtinų daiktų.
Einu žeme –
Tik nerandu to taško – atsispirti,
Sparnus išskleisti ir pakilti...
Ką palikai? Gitaros skambesį
Vos prisilietus pirštams,
Melodiją, į ausį sušnabždėtą – tau,
Ilgas naktis – sėdėtas, prakalbėtas...
Tik užsimerkiu ir akis matau –
Tiek šilumos, kad net šalčiausią naktį
Aš nesijausiu vieniša.
O ašaros..? Argi svarbu...