Liejas žodžiai iš lūpų kaip snaigės,
Šiandien mano kantrybė jau baigės.
Tu pakvieski mane į svečius,
Pagaminki pietus man gardžius.

Mes sėdėsim, žvakelė rusens
Prie sustirusio seno akmens.
Už kalvos, o gal už vandenyno
Gros armonika mūsų kaimyno...

Ir linguos sau į taktą beržai,
Snaus sniegu užpustyti beržai.
O prie gryčios, prie seno tvartelio,
Sėdim mes nusisukę nuo kelio.

Vidur priemenės asla išgrįsta,
O iš kamino dūmas sau rūksta.
Ir žiema nepaliaujamai siaučia,
Kaip mes mylime ją turbūt jaučia.

Pasėdėsiu, kažkiek pailsėsiu,
Šiltą rūbą tada užsidėsiu.
Kumelaitę abu pakinkysim,
Rogėm patalą sniego raikysim...