Kaip nepadoriai garsiai sausio rytą
Sumanė gluosnio gyvastį patikrint meleta.
Šaltukas žnaibo nosį, ir migla šerkšnu ant miško tupia.
Ir šitam baltume švariam minčių jokių neberezga galva,
Tik pirštai pirštinėje dilgčioja, nuo žvarbumos sugrubę.
Žiūriu ilgai, peršėti ima kol nuo įtampos akis,
Kaip gausiai krinta žvilgios šukės sterilaus šio ryto,
Kol meleta iš sauso gluosnio užsimano kažin kur nuskrist –
Ar gyvas dar, patikrins medį kitą.
O mano sąmonėje jaukiasi fragmentai, laikas praeities.
Bandau išbrist iš lauko per skeveldras ledo,
Nes nesulaukiu, kol triukšminga meleta pakvies
Prie medžio to, kurio gyvyvę sausio rytą rado.