Iš Ronės dienoraščio


   Tik su manim toks prietikis galėjo nutikti. Guli jis man ant širdies jau daugokai metelių. Dar mąsčiau: dalintis tuo nutikimu ar palikti praeičiai, bet tiek to, perskaitykite.

    Su savo geru prietėliu Vištartu gyvename Lietuvoje, bet skirtinguose miesteliuose. Mes nebuvome klasiokai, bet lankėme tą pačią mokyklą ir gyvenome kaiminystėje, tame pačiame Paspirgių kaime. Jums įdomus Vištarto vardas? Ir mums buvo įdomus, bet čia jau kalti metrikų išrašytojai. Vardas turėjo būti Vitartas (kažkoks pagonių dievukas). Bet likimo ironija – prasibrovė dėl raštininko kaltės raidė „š“ ir, turėjęs būti Vitartu, Vitartas tapo Vištartu. O kaip su tokiu vardu?  Mokykloje tuoj prikibo „Višta“. Ir verkė, ir mušėsi Vištartas, bet „Višta“, ir tiek. Apsiprato.
   Tuo metu, kai viskas nutiko, nebuvo jokių „tapšnoklių“, na, mobilių telefonų, o ir laidinį ne visi turėjo. Taigi susitikome su Vištartu Paspirgiuose, atvažiavę į šienapjūtę iš savo miestelių. Žodis po žodžio – kalbos daugiau negu Švėtėje ir Babrunge kartu sudėjus. Sutarėm nuvažiuoti iki Palangos, gintariukų „ant laimės“ pasirinkti. Sutarėm, kad susitiksim Telšiuose (bent jau aš taip galvojau) ir toliau jau kartu į Palangą važiuosime. Sutarėm 13.00 val. prie laikraščių kiosko susitikti. Atėjo sutartoji diena. Aš minkštu autobusu važiuoju į Palangą per Telšius, Plungę. Nelabai prašmatnas tas autobusas, bet viską atsvers susitikimas su Vištartu („Višta“ vis tiek mintyse savo draugą  taip vadinau). Jau ir Telšiai, jau autobusų stotis, skubu prie laikraščių kiosko, jau 13.00, o „Vištos“ nė kvapo... Kaip čia dabar?! Juk susitarėme. Juk kambariuką netoli jūros telefonu užsisakėme...
   Tik kitą dieną, grįžusi į namus, sužinojau, kad Vištartas manęs prie laikraščių kiosko 13.00 val. laukė... Plungėje.
       Ronė.
Žiemgalos Bitė