Suvokiu puikiai, ko žiūriu atgal,
Nesibijodama pavirst į druskos stulpą.
Pagižęs kraujas ieško, kaip apsalt
Ir ten sugrįžt, kur tvinksniai giesmę ulba.
Tie liūdesiai, kur po našlės skara,
Tarsi pūkai į kitą laiką sklendžia.
Aš dar gyva. Net keista – dar gyva
Gal tik todėl, pirmyn žiūrėt kad vengiu.
Suvokiu puikiai, kad rausva žara –
Drovi užuomina, jog jau saulelė leidžias.
Tie liūdesiai, kur po našlės skara,
Ištirpdo šypseną, tačiau giesmė dar aidi.
Tiek sudruskėjau, kad nebesvarbu,
Koks realybėje yra dabar sezonas,
Nes po išsprūdusiu skaidriu sulos lašu –
Neišsibaigianti skalsioji meilės duona.