Šeštos palatos pacientai ėmė veikt bendrai –
Pradėjo griūti miestai ir anglėt laukai,
Tad viskas sudegė ir žuvo – iki skruzdelės.
Kad protas nugalės, tikiuosi, kad ir tu meldies.
Juk sudaužyt, sugriaut – ne kurti, ne statyt,
O kraujo upės sukrešės ir atmintis užgis ne ryt.
Pro veidrodžius ir tviskesį esmes sunku matyt.
Kas audė marškinius, kurių rankovės negalėjo sulaikyt
Tų, iš palatos, ir ne tik šeštos?
Kas neužkišo koserės, kai ji praplyšo: „Galim pakartot"?
Kas vangiai stebi plinta kaip mirtis?
Pasaulis mažas ir bendra ši patirtis.
Ligoniai daug arčiau, nei tu kada manei.
Ir durų nėr, deja, kaip iš košmaro šio protaujantiems išeit.