Atbrisk sniegais, pasaulio Išmintie,
Sugrįžk toli išėjus.
Žemėj žmogus ir vėl be išeities
Į prarają artėja.
 
Didieji trokšta dar daugiau –
Apžioti visą žemę.
Kad jie paspringtų pagaliau,
Mažų tautų negavę.
 
Garbėtroškos, valdovais tapę,
Žmones į ugnį siunčia,
Bjaurius kėslus griežčiausiai slepia,
Aptekę auksu, turtais.
 
Praeina šimtmečiai ilgi
Su negandom, karais.
Žmonių gyvenimai kiti
Su pykčiais tais pačiais.
 
Ranka pamoja – klaupias minios,
Lieps eit ir mirti – miršta.
Aklai paklūsta nelaimingi,
Pasėję siaubą ginklais.
 
Kiek šimtmečių ilgų lauks Žemė,
Kol iš visų žmonių žvėris išeis,
O širdys plaks vien tyros, ramios
Su amžino pavasario žiedais.
 
Sugrįžk, pasaulio Išmintie,
Mažai teliko laiko.
Į taiką kelią mums nutiesk,
Nutiesk dėl mažo vaiko.