Bobutės, mes esame tikros žemės saulutės,
Kas nežino, mes tuoj pasidalinam, patariam,
Kaip iškepti purų, skaniausią obuolių pyragą,
Kada reikia sodinti, sėti sėklas į lysvės vagą.
 
Mes žinom apie vaistus, vaistažoles, grybus,
Galim visokias negalias, ligas išgydyti padėti,
Tik reikia mumis pasitikėti ir nebijoti pasikalbėti,
Gera akis, širdis ir ranka labai daug gali padėti.
 
Koks nepakartojamas bobučių laikmetis atėjo,
Kur nori, kada nori eini, važiuoji, kiek nori miegi,
Niekas neskubina, nešaukia ir nepriekaištauja,
Suranda bobutės sau malonią, ramią nišą naują.
 
Visos mūsų dienos ir valandos, jas ganom pačios,
Tai konservuojam, tai marinuojam, tai dainuojam,
Dabar galime viskuo grožėtis, patirti dar nepatirtą,
Pamatyti dar nematytą mums pasaulį šį surėdytą.
 
Mus galite visi ne užjausti, bet galite mums pavydėti,
Kas mūsų kely buvo sunkiausia, mes jau įveikėme,
Padarėme visa, kas svarbiausia, dabar mes laisvos,
Ilsimės, džiaugiamės, mylime ir dargi tobulėjame.