Kas ateis, atsisės,
Kas paukšteliams atneš dovanų?
Juk girdės, ką kuždės
Aukšta eglė žaliu vainiku.
 
Mintys kils, jas sugaus,
Medžių šakos pasups ir palaimins.
Ten, aukščiau, ten dangus,
Jame nėra žemiškos baimės.
 
Stovi medžiai, sargyboje stovi,
Nepraeit juodam nerimo gandui.
Neiškasti politinio griovio,
Kuris tautą, vienybę jos ardo.
 
Čia vienodai visus sniegas dengia.
Jeigu šąla, tai šąla kartu.
Tik ateina į mišką ir šventės
Po žiemos, jos pikčiausių speigų 
 
Bus pavasaris, paukščiai čiulbės,
Atsimerks mėlynakės žibutės,
Tai kvepės, dieną naktį kvepės
Po žiemos senas miškas prabudęs.
 
Būtų gera tada pasėdėti,
Kolei mėnuo pažvelgs iš aukštai,
Jei išvysčiau ten savo žvaigždutę,
Šaukčiau jai – ar mane ant suolelio matai!?