Karališka ašara suakmenėja,
Barbena į langą lietaus lašai,
Karališkam guoly vėl pribuvėja,
Visad mylėjai, amžiams gimdei.
 
Ir tavo grožio buvo per maža,
Ir tavo meilės jam buvo mažai,
Atvėrus langą, laukei, raudojai,
O jam sugrįžus, mylėtis geidei.
 
Tos mūsų širdys – alkanos vilkės,
Vis naujam stalui meniu nauja,
Dūžta lyg stiklas prarastos viltys,
Beprotiška meilė, beprotė minia.
 
Daug kartų laiminti ir prakeikti,
Apdovanoti turtais, valdžios galia,
Alkani laimės, meilės, džiaugsmo,
Susideginę žvaigždės anksti kelyje.
 
Rankose skeptras, kardas, karūna,
Daug įveikta priešų mūšio lauke,
Tik nesuvaldytas karališkas kūnas,
Uždaryta siela akmeniniam narve.
 
Tik atsistojęs ant mirties slenksčio,
 Prašei atleidimo ir dangaus geidei,
 Ji viską atleido, ji amžiams mylėjo,
 Beprotiškos meilės nevertas buvai.
 
 Viduramžių moterys ir karalienes
 Istorijos aukurams aukotos dažnai,
 Uždarytos, mylėtos, nekenčiamos,
  Atlikusios pareigą amžių laikams.
 
 Drąsios, kovojančios už save ir meilę,
 Liko nesuprastos, su beprotės dėme,
 Iš šonkaulio tvertos ir jam tarnavusios,
 Laimėjusios, žuvusios kovų laukuose.
 
 Paverčiame pasakom ir legendomis,
 Jų pėdsakus sekam šių laikų raidoje,
 Žavimės, pateisinam ir atsiprašome,
 Atminties neištrins praeities netiesa.