Belaukiant  Koko

            I veiksmas
                  Lauke



A. Ką čia veiki?
B. Nieko.
A. Tikrai?
B. Aha.
A. Man pasirodė, kad tu čia ne šiaip.
B. Tikrai.
A. Tikrai?
B. Taip.
A. Tai tada kažką veiki?
B. Juk sakiau nieko. Aš laukiu.
A. Na matai, o sakei nieko. Juk laukimas yra veiksmas.
B. O man atrodo, kad ne. Juk aš nieko neveikiu, aš net nejudu.
A. Tu nejudi, nes lauki. Kai katė laukia grobio, ji irgi nejuda. Bet vis tiek laukimas yra veiksmas,      įžanga į veiksmą, veiksmo pradžia. Tai reiškia, kad tu tuoj pradėsi veikti.
B. Tikrai?
A. O kaipgi.
B. Kažkaip nepagalvojau.
A. O ką tu ruošiesi veikti?
B. Nieko.
A. Baik tu su tuo „nieko“. Nieko jam ir nieko.
B. Tu klausi, ką veiksiu, kai sulauksiu?
A. Na taip, pagaliau tau „prišuto“.
B. Man „neprišuto“. Tiesiog noriu tiksliai suvokti, ko klausi.
A. Tai klausiu: ką veiksi, kai sulauksi?
B. Išeisiu.
A. Išeisi? Kur tu išeisi?
B. Dar nežinau.
A. Dar nesugalvojai?
B. Dar nežinau.
A. Pala, pala, tai tu sulauksi, o paskui viską mesi ir išeisi?
B. Taip.
A. Nieko nesuprantu. Tai kam laukti, jei paskui tau vis tiek viso to nereiks ir tu išeisi? Tai išeik dabar.
B. Dabar negaliu. Turiu sulaukti.
A. Taip, bet tau to nereikia, ko lauki, juk tu išeisi?
B. Reikia. Mes kartu išeisime. Jis mane išsives.
A. Kas jis?
B. Koko.
A. Koko?
B. Taip, Koko. Toks vardas.
A. Keistas vardas. Jis šuo? Tai šuns vardas?
B. Ne.
A. Tai kas jis? Gal katinas?
B. Ne.
A. Gal tada avis? Gal tai avytė Koko?
B. Mmm (purto galvą)
A. Ožka?
B. (purto galvą)
A. Tai kas dar galėtų būti? Gal asilas?
B. Pats tu asilas. Koko yra žmogus.
A. O ką, žmogus tai jau negali būti asilas? Ir dar kaip.
B. Koko ne asilas.
A. Bet vardas tai jau tikrai kaip... mh... nenoriu įžeisti, bet kaip... arklio.
B. Negirdėjau, kad arkliai būtų taip vadinami.
A. Negirdėjai? Negali būti, jie kitaip ir nevadinami tik Fifo, Mimo, Nano ir Koko.
B. Koko ne arklys ir ne asilas.
A. Taip, taip, tu jau sakei. O kada jis turi pasirodyti?
B. Greitai.
A. Greitai tai kada, iki pietų ar po?
B. Nežinau. Tikriausiai po pietų.
A. Tai tada nėra prasmės dabar jo laukti. Eime, pažaisime kvadratais.
B. Negaliu.
A. Kodėl?
B. Jis gali bet kada ateiti.
A. Bet gi tu tik ką sakei, kad jis ateis vakare.
B. Aš taip nesakiau.
A. Sakei, nesiginčyk. Tu sakei, kad ateis po pietų.
B. Vakare ir po pietų didelis skirtumas.
A. Anei jokio.
B. Man yra.
A. Na gerai, nenori žaisti, tai eime obuolių pasiskinsime.
B. Juk jie dar žali.
A. Tokie patys skaniausi. Eime.
B. Ne, prižiūrėtojas pamatys.
A. Kur jis tau pamatys. Tu ką, bijai jo?
B. O tu ne?
A. Aišku ne, o ką jis man padarys? Tegul tik pabando. Mano tėvas jam kaulus sutraiškys.
B. Tu neturi tėvo.
A. Aš neturiu? Tu nusišneki...iš tikrųjų, neturiu. Kaip tu atspėjai?
B. Čia niekas neturi.
A. Bet aš vis tiek jo nebijau. Nori aš vienas nueisiu, o tu pastovėsi prie kampo.
B. Ne.
A. Kodėl?
B. Aš laukiu Koko.
A. Bet kiek gi galima jo laukti? Na, ateis jis, tada tave pašauks.
B. Ne, aš turiu būti čia. Aš turiu jį pasitikti.
A. O kas jis tau, dėdė?
B. Taip, galima sakyti dėdė. Nors ne, jis daugiau nei dėdė.
A. Daugiau tai gali būti tik tėtis, ar tu turi tėtį?
B. M...ne.
A. Na matai, tai jis negali būti „daugiau kaip dėdė.“
B. Gal.
A. Kaip jis atrodo?
B. Jis toks didelis ir stiprus. Ir dar jis visada turi šokolado.
A. Tu jį  jau matei? Esi jį matęs?
B. Dar ne, bet aš žinau.
A. Iš kur žinai, jei nematei?
B. Man sakė.
A. Kas sakė?
B. Baik klausinėt.
A. O tu duosi man truputį šokolado?
B. Duosiu.
A. Tu juk čia neseniai, tiesa?
B. Seniai.
A. Kaipgi? Žiemą tavęs dar nebuvo. Tu atsiradai tikriausiai pavasarį, gal po Velykų? Juk taip?
B. Taip. Bet tai buvo seniai.
A. Nuo Velykų praėjo tik kokie trys mėnesiai. Tau tai atrodo seniai? Tai ką kalbėti man, aš čia jau       dvylika metų.
B. Oho. Kaip tu ištvėrei?
A. Ką ištvėrei? Čia mano namai, kitur savęs ir neįsivaizduoju. Čia gerai, maitina, prausia, moko. Ir viskas nemokamai, nieko nekainuoja. Įsivaizduoji, mes pradėjome mokytis vokiečių. Danke šion, bite šion. Dar kažką.
B. O aš vokiečių jau seniai moku. Wie geht es?
A. Oho. Ką tu čia pasakei?
B. Kaip sekasi?
A. Man? A, puikiai, man puikiai sekasi, viskas ore? O tau?
B. Man nesiseka.
A. Tu nesitiki sulaukti Koko?
B. Toto.
A. Ką tu pasakei?
B. Toto. Aš pasakiau Toto. Aš pataisiau tave. Ko spoksai?
A. Tu ką, nesveikas?
B. Sveikas, o kas? Ko tu susirūpinai mano sveikata?
A. Juk tik ką tu sakei, kad lauki Koko.
B. Toto. Toto, ne Koko.
A. Pala, tu tyčiojies iš manęs?
B. Kodėl turėčiau?
A. Koko. Tu sakei Koko.
B. Toto.
A. Ne, tu sakei Koko. Visi tai girdėjo.
B. Kokiė visi?
A. Tai yra aš girdėjau.
B. Aš negalėjau sakyti Koko, nes aš laukiu Toto. Tau pasigirdo.
A. Tu manai aš durnas. Galvoji nesusigaudau, kas man sakoma? Tai žinok, aš esu protingas, protingas, supratai tu, melagi?
B. Aš ne melagis.
A. Tai kodėl neigi, kad sakei Koko? Tu sakei, aš laukiu Koko. Jis ne asilas, jis mane išsives.
B. Vistiek aš turėjau mintyje Toto, net jei ir pasakiau Koko, nors aš to nesakiau, galiu prisiekti...
A. Prisiekti.
B. ...nes mano vardas Koko.
A. Tavo vardas Koko?
B. Taip mane mama vadino.
A. O dabar kur ji?
B. Nėra.
A. O kur yra? Ji mirė?
B. Ne. Gydosi.
A. Ji narkomanė?
B. Ir alkoholikė.
A. Tau gerai, tu bent turi mamą. Aš savo mamos neprisimenu.
B. Ji mirė?
A. Tikiuosi.
B. Kodėl?
A. Ji paliko mane kavinėje viename mieste ir nuo to laiko aš jos nemačiau.
B. Kiek tau tada buvo?
A. Trys.
B. Ir dėl to tu nekenti jos?
A. Ne, aš ją karštai myliu.
B. Matau.
A. O tas tavo Toto, dabar aš teisingai pavadinau?
B. Taip, Toto.
A. Ar jis žmogus?
B. Kodėl turėtų būti ne žmogus?
A. Na matai, kai kalbėjai apie Koko...
B. Aš nekalbėjau apie Koko.
A. Kalbėjai.
B. Ne.
A. Na gerai, vadinasi viskas, ką pasakei, yra apie Toto? Kad jis ne asilas ir ne šuo, kad pasiims tave, duos šokolado ir taip toliau?
B. Taip ir bus, pamatysi.
A. Gal jis ir mane pasiimtų? Dviese būtų smagiau.
B. Tau gi ir čia patinka. Moko, prausia.
A. Tas tai taip, bet gerai būtų iš čia dingti.
B. Nežinau, ar jis tave paiimtų. Tu daug kalbi.
A. Taip manai? Nepastebėjau.
B. Tikriau sakant, užduodi per daug klausimų. Argi taip svarbu, žmogus, ne žmogus, kas, kur, kaip. Juk visa tai tik detalės, svarbu pats faktas.
A. Koks faktas?
B. Tu nesuprasi.
A. Kodėl nesuprasiu? Tu netiki, kad aš protingas? Ko tyli?
B. Matai, tu ir vėl klausinėji. Tu negali neklausinėti, tu gimei su klausimu burnoje.
A. O kas  buvo tavo burnoje, kai tu gimei?
B. Ir vėl klausimas.
A. Klausimas, klausimas. Atsakyk, kas buvo tavo burnoje?
B. Atsakymas.
A. Koks atsakymas? Ką tu norėjai atsakyti gimdamas? Ką tu galėjai atsakyti? Taip, aš gimiau su klausimu. Man buvo įdomu, o ko aš čia atsivilkau? Kam aš čia esu reikalingas, kas manęs laukia ir daugybė kitų klausimų, kurių dabar nebeatsimenu,  buvo mano burnoje tada, kai aš gimiau. Aš išrėkiau juos, visi vaikai gimdami išrėkia juos. Tu ką, kitoks? Tu nerėkei? Kokį atsakymą tu atsinešei?
B. Aš atsinešiau meilę.
A. Tai niekam nereikalingas šlamštas. Tu velki į pasaulį visokį šlamštą. Ar tavo motinai reikėjo tavo meilės, kai ji badėsi? Tu paklausei jos, ar jai to reikia? Ne, o reikėjo. Ji tau būtų atsakiusi: „Nelįsk dabar, Koko, su tom nesąmonėm, aš užsiėmusi“.
B. Netiesa. Ji mylėjo mane.
A. Bet švirkštą mylėjo labiau.
B. Ji nekentė narkotikų. Tiesiog ji buvo silpna.
A. Tai ne silpnumas. Tai liga. Tiek to, papasakok, ką dar tu mylėjai?
B. Ką dar mylėjau?
A. Taip, ką dar? Juk turėjai dar kažką mylėti be mamos?
B. Gal.
A. Kas gal?
B. Gal ir turėjau, neprisimenu.
A. Tai gražiausia, atėjai į pasaulį mylėti, o neprisimeni, ką mylėjai.
B. Galima apskritai mylėti, nekonkrečiai.
A. Negalima. Tos visos nesąmonės apie meilę žmonijai, gyvūnijai ir augalijai tėra akių dūmimas. Mes mylime arba nekenčiame konkrečiai.

Girdisi skambalas.

A. Girdi, pietūs.
B. Eik, aš neisiu.
A. Juk negali visą laiką būti nevalgęs.
B. Aš galiu.
A. Ilgai?
B. Ilgai.
A. Tada ir aš nevalgysiu.
B. Tu eik, aš laukiu Toto.
A. Aš irgi jo laukiu.
B. Bet tu gi jo nepažįsti.
A. Tu irgi nepažįsti.
B. Kaip nori.

Įbėga C.

C. Ko neinat pietų?
A. Negalim.
C. Kas nors atsitiko?
A.  Ne.
C. Tai kodėl nevalgot? Streikuojat?
A.  Dar ko. Laukiam.
C.  Nelauk, niekas neatneš.
A.  Mes laukiam To-to.
C. Ko, ko?
B. Ne Koko, bet Toto.
C. Kas tai?
A. Mėlynas arklys.
C. Kodėl mėlynas?
B. Todėl, kad jis be to dar ir geltonas dramblys.
A. Arklys per brūkšnelį dramlys.
B. Arklys su straubliu ir didelėmis ausimis.
A. Eik, tu vistiek nesuprasi.
C. Oi, bus jum, kai sužinos, kad rūkėt žolę.
B. Nieko mes nerūkėm.
C. Taip aš ir patikėsiu, valgyti neinat, nusišnekat.
A. Klausyk, mes atiduodam tau savo porcijas, tik nesakyk niekam, kad mus čia matei ir kad su mumis kalbėjai.
C. Matai, atspėjau, kad prisirūkėt. Dar turit?
A. Ne.
B. Mes nerūkėm.
C. Nebijok, aš nepasakysiu. Tyliu. O tu mano vietą užėmei. Tau jis sakė?
B. Kas jis?
C. Che, prižiūrėtojas, kas gi daugiau.

B nusisuka.

A. Kokią vietą?
C. Dabar jį pas save vedasi prižiūrėtojas. Nakčiai. Aš nepavydžiu, ačiū Dievui, man nusibodo. Ar kompotą irgi gausiu?
A. Gausi, gausi.
C. Aš tikrai nepykstu, anksčiau aš buvau gražiausias, dabar tu. Ką padarysi. Tai aš einu.

Išeina.

A. Ką jis čia dabar pasakė? Tu supratai? Gal gali paaiškinti? Ko tyli?
B. Ką aš turiu sakyti?
A. Iš tikrųjų, ką čia bepridursi.

Pauzė.

A. O gerai mes jį su tuo drambliu sudirbom? Ir arkliu? Mes susižaidėm.  

Pauzė.

A. Įdomu, ką pietums duos? Gal pieniškų dešrelių, kaip manai?
B. Man nesvarbu.
A. Man irgi nelabai svarbu, galiu bet ką valgyti. Gal paspardom kamuolį. Aš stosiu į vartus.

Nusiėmę striukes, jomis  pasižymi vartų plotį. B spiria ir nepataiko. A eina atnešti kamuolio.

A. Paleidai pro šalį. Reikia spirti vidine pėdos puse, žiūrėk va šitaip.

     Pasigirsta dūžtančio stiklo garsas.

A. Po perkūnais. Bėgam.
B. Ne.
A. Taigi mus pagaus, tu juk bijai prižiūrėtojo.
B. Dabar ne.
A. Kodėl? Tu mane įskųsi?
B. Ne.
A. Gerai, kas bus, tas bus.
B. Jei nori, dar gali nueiti.
A. Na ne, tavęs vieno nepaliksiu.
B. Koks tavo vardas?
A. O tu nežinojai? Goga.

Įeina prižiūrėtojas.

Prižiūrėtojas. Kodėl ne valgykloje?
Goga. Mums negera, man pilvą skauda, jam vidurius paleido. Negalim pagalvoti apie valgį.
Prižiūrėtojas. Kalbėk už save. (Į Koko) Tikrai? Neatrodai sergantis.
Koko. Aš nesergu.
Priž. Tai ką tu čia veiki? Kodėl ne su visais?
Koko. Aš laukiu.
Priž. Lauki? Kaip įdomu. Ir ko gi tu lauki?
Koko. Ko-ko.
Priž. Nemėgdžiok manęs, tai negražu, atsakyk, jei klausiu.
Goga. To-to.
Priž. Jūs ką, sumanėt pasišaipyti iš manęs?
Goga. Ne, aš pataisiau jį.
Priž. O man atrodo, kad jūs kažką rezgate. Jūs susitarę.
Goga. Nieko panašaus, jis sakė Koko, o aš sakau Toto.
Koko. Ne Toto, bet Koko.
Goga. Tu ir vėl savo. To-to.
Koko. Ko-ko.
Priž. Baigsit ar ne? Už langą teks atsakyti. Tu eini su manim.
Koko. Negaliu.
Priž. Man nesvarbu, aš pasakiau.
Koko. Aš neisiu.
Priž. Ką aš girdžiu?
Goga. Jūs girdite, kad jis neis.
Priž. Maištas?
Goga. Ne, jis negali, laukia. Ale kaip žmonės kitą kartą nesupranta, kas jiem sakoma?
Priž. Aš turiu suprasti, kad jis laukia ko?
Koko. Ko-ko.
Priž. Baik mane mėgdžiot.
Goga. Jis nemėgdžioja, jis norėjo pasakyti, kad laukia Koko, bet iš tikrųjų jis laukia Toto.
Koko. Koko.
Goga. To-to.
Koko. Ko-ko.
Goga. Toto.
Priž. Puiku. Labai gražu. Jums pavyko išvesti mane iš kantrybės. Jūs pasiekėt savo.  Abu atsiimsit. Negavot pietų, nebus ir vakarienės. Aš jums parodysiu, kaip tyčiotis. Eini su manim?
Koko. Ne.
Goga. Ne, jis neis...
Priž. Tavęs neklausiu. Gerai, pasilik, vėliau pakalbėsim.

Išeina.

Goga. Kodėl tu vėl pakeitei vardą?
Koko. Bet mums gerai pavyko jį įsiutinti.
Goga. Tu ir mane įsiutinai.
Koko. Tavęs nenorėjau, tik jį. Tu nepagavai kampo.
Goga. Che, gerai čia mane „išdūrei“. Maniau tau vėl galvoj pasimaišė. Kitą kartą duok ženklą.
Koko. O kam? Taip gavosi natūraliai.
Goga. Natūraliai? Likome be pietų ir dar negausime vakarienės. Įdomu, ar mes nemirsime iš bado?
Koko. Ne.
Goga. Kiek žmonės gali išbūti nevalgę?
Koko. Kokį mėnesį gal?
Goga. Nesąmonė, aš gal ir vakaro nesulauksiu. Na bet nieko įdomaus čia ir nėra, nebus gaila išeiti.
Koka. Nešnekėk nesąmonių, nieko tau neatsitiks. Gal tik kokio kilogramo svorio neteksi. Tau tai išeis tik į naudą.
Goga. Tu manai, kad aš storas? Tu gali taip?

Padaro tiltelį.

Koko. Laisvai.

Padaro tiltelį ir pasiekia nosimi žemę.

Goga. Oho. Tu ką, iš cirko?
Koko. Mano draugas mane išmokė. Jo tėvas buvo klounu, kol neišmetė iš cirko dėl narkotikų. Mes kartais rengdavome pasirodymus gatvėje už pinigus. Žiūrėk.

Koko atlieka špagatą, fliakus ir salto.
Įbėga C.

C. Oho. Čia tai bent.
Goga. Jis iš cirko. Dirba už pinigus. Aš sumokėjau, gal nori sumokėti ir tu?
C. Jūs juokaujat? Ką jums sakė prižiūrėtojas?
Goga. Sakė, kad tu persivalgei ir tau daro skrandžio išvalymą.
C.  Nieko aš nepersivalgiau. Suvalgiau tik sriubą, o kepenėlių ir kisieliaus negaliu pakęsti.
Goga. Mums tai nerūpi, vistiek esi skolingas dvejus pietus.
C.  Ei, ei, mes taip nesitarėm.
Goga. Kaip nesitarėm? Pasakyk jam.
Koko. Tikrai, kepenėlės puikus maistas, gaila, kad jų negavom. Bet tu nesigraužk, aš tavo skolą nurašau. Tu ir taip nukentėjai, aš užėmiau tavo vietą.
Goga. Tu jam dovanoji? Aš tai ne, jokiu būdu. Manau, rytoj atsiskaitysime. Arba ne, atiduok man šiandien savo vakarienę ir reikalas bus baigtas.
C.  Sukčiai. Mes nesitarėm, jūs patys atsisakėt ir pasiūlėt man savo dalį.
Goga. Na gerai,  bet duonos bent atnešk, jei galėsi. Labai pilvas gurgia, reiktų jį apgauti.
C.  Atnešiu. O manęs nereikia guosti, jis ir vėl mane pasikvies.
Koko. Kodėl?
C.  Todėl, kad tu jo nemyli.
Koko. Kaip jį galima mylėti?
C. Galima, jis nėra blogas. Tiesiog jis labai vienišas ir nelaimingas. Kaip ir aš.
Goga. Argi tu nelaimingas?
C.  O kas čia yra laimingas?
Goga. O ar apskritai yra kas laimingas?
Koko. Aš buvau laimingas, kai gyvenau su mama.
Goga. Tau tik dabar taip atrodo. Žmogus niekada nesijaučia laimingas šią akimirką, jis arba laukia laimės, arba netikėtai atranda, kad kažkada jau buvo laimingas, tik tada jis to nepastebėjo.
C.  Gerai, aš eisiu.

Išeina.

Goga. Buvo kepenėlės. Gausiai aplietos padažu. Kvepiančios.
Koko. Smirdinčios.
Goga. Tu gi sakei, kad mėgsti kepenėles.
Koko. Ne, aš nesakiau, kad jas mėgstu.
Goga. Kodėl tu amžinai ginčijiesi? Tu tik ką apgailestavai, kad jų negavai. Ar tu vėl vaidinai komediją?
Koko. Kepenėlės tikrai yra puikus maistas, tik man jos smirdi. Tą aš ir norėjau pasakyti.
Goga. Su tavim sunku bendrauti. Tau to niekas nėra sakęs?
Koko. Žinau. Sakė prižiūrėtojas. Dabar tu.
Goga. O jeigu ir tas Toto nenorės tavęs pasiimti, pabuvęs  kartu penkias minutes? Arba grąžins tave atgal nenuėjęs ir šimto metrų? Apie tai nepagalvojai?
Koko. Ne.
Goga. Kas ne – nepagalvojai?
Koko. Taip neatsitiks.
Goga. Kodėl?
Koko. Aš jam reikalingas.
Goga. Iš kur tu žinai, ko jam reikia, jei tu jo niekada nematei ir net nežinai, ar jis iš tikrųjų yra? Ar jis tikrai ateis?  
Koko. Ateis.
Goga. Kodėl?
Koko. Todėl, kad aš tikiu. Aš stipriai tikiu. Jei stipriai, kuo nors tiki, tai išsipildo.
Goga. Tu nesveikas. Dabar tikrai matau, kad tu pamišėlis. Tu religinis fanatas. Sakyk, tu tiki Dievu?
Koko. Taip.
Goga. Na, ką aš sakiau, tu beprotis.
Koko. O argi galima juo netikėti?
Goga. Stop, stop, tik nepradėk pumpuoti man tų visų nesąmonių. Aš sotus. Dievas ne man.
Koko. Dievas visiems, taip pat ir tiems, kas juo netiki. Tai neginčijama.
Goga. Žinai, man jau gana. Lauk vienas, aš einu pasiieškosiu ko nors užkąsti. Jei ką rasiu atnešiu ir tau.
Koko. Kaip nori.

Goga išeina.

Įeina prižiūrėtojas.

Priž. Tu vienas?
Koko. Ne, mūsų šimtas.
Priž. Tu labai sarkastiškas. Tai neblogai, man patinka. Ir netgi tai, kaip tu kalbėjai šiandien su manim, man padarė netikėtą, bet kartu keistai saldų įspūdį. Aš netgi nusprendžiau tavęs nebausti.
Koko. Tikrai?
Priž. Taip. Še, paimk. (Paduoda bandelę)
Koko. Ne, aš nenoriu, ačiū.
Priž. Paimk, paimk, tu gi alkanas. Kitaip nebūtum toks pagiežingas.

Koko valgo.

Priž. O kur tavo bičiulis? Jūs juk tik dabar susidraugavot? Anksčiau nemačiau jūsų kartu?
Koko. Išėjo ieškot maisto. Jis irgi pamanė, kad galiu neišgyventi nevalgęs.
Priž. Tikrai?
Koko. Visi kažkodėl ėmė rūpintis manimi. Gal aš panašus į badaujantį pokario pavolgio berniuką?
Priž. Gal viskas yra kur kas paprasčiau. Gal tu esi visų mylimas?
Koko. Argi visų? Negali būti.
Priž. Na, gal ir ne visų. Kodėl tu taip keistai šiandien elgeisi?
Koko. Kodėl keistai? Buvau toks, kaip ir visada.
Priž. Na, nesakyk.
Koko. Gal tiesiog jūs manęs nepažįstate?
Priž. Tas tiesa, nepažįstu. Tu čia neseniai.
Koko. Ir ilgai nepasiliksiu.
Priž. Nesakyk, neaišku, kiek tau teks čia prabūti. Norėčiau geriau tave pažinti ir padėti tau pagal galimybes.
Koko. Bandelių man atnešit?
Priž. Tu neabejotinai stebini mane. Man patinka tavo sarkazmas. Jis rodo, kad tu neabejingas man, kaip galvojau iki šiol.
Koko. Tikrai, galima pagalvoti, kad aš jus myliu.
Priž. Apie tai aš galėčiau tik svajoti. Negalvojau, kad tai atsitiks taip greitai.
Koko. Deja, nenoriu įsiterpti tarp jūsų ir to, nežinau jo vardo.
Priž. Adis. Adolis. Tu pavydi?
Koko. Kraustausi iš proto.
Prižiūrėtojas. Su juo viskas baigta, gali neabejoti.
Koko. O paskui, kada nors mane ištiks tas pats likimas, kai atsiras kitas, gražesnis vaikinukas.
Priž. Ne, ne, prisiekiu. Aš noriu tave išsivežti. Aš jau viską apgalvojau, tik nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. Aš ketinu mesti šį darbą ir apsigyventi su tavimi savo tėvų ūkyje. Jie mirę, ir aš turiu neblogas pajamas, man nereiktų dirbti, mes gyventume savo malonumui. Galėtume ir pakeliauti.
Koko. Puiki perspektyva. Gal jūs ir būsite tas Toto, kurio laukiu šiandien?
Priž. Toto?
Koko. Taip, Toto.
Priž. Iš kur tu ištraukei šį vardą?
Koko. Sugalvojau.

Įeina Goga.

Goga. Koko... Oi, atleiskite.
Priž. Taigi, šį kartą kaip jau sakiau būsiu gailestingas jums abiem ir nebausiu, bet kad daugiau toks elgesys nepasikartotų.
Goga.  Vakarienės irgi gausim?
Priž. Žinoma, nesu gi aš koks beširdis. Ką gi, eisiu. A, tiesa, vakare norėsiu, kad man paskaitytum „Vakarines naujienas“. Iki.

Išeina.

Goga. Atnešiau tau pyrago su varške. Iškaulijau valgykloje.
Koko. Kaip keista, visi manim rūpinasi. Jis irgi atnešė.
Goga. Džiaukis. Nenori? Tada aš suvalgysiu.
Koko. Duok gabaliuką, gražiai atrodo.
Goga. Ko jis norėjo? Ale kažkoks geras pasidarė. Čia tu jį suminkštinai?
Koko. Nežinau.
Goga. Tu. Tu turi kažką, kas gerai nuteikia, kas traukia prie tavęs, gal neteisingai pasakiau, tu nemanyk, kad aš irgi iškrypęs, tiesiog su tavimi smagu. Tai tiek norėjau pasakyti. Nežinau, ar čia gerai pasakiau.
Koko. Aš supratau. Man irgi su tavim smagu, jau ėmiau nerimauti, kad ilgai neateini. Tas senis man įkyrėjo.
Goga. Ne toks jis ir senas. Jam gal ir trisdešimt nėra.  Ko jis norėjo?
Koko. Siūlė visokias nesąmones, juk žinai.
Goga. Ne, nežinau. Man niekas nesiūlė nesąmonių.
Koko. Tau pasisekė.
Goga. Pasakyk, man įdomu.
Koko. Tu miegojai su moterimi?
Goga. Ne, nu iš kur? Čia gi beveik nėra moterų. Su mama gal miegojau?
Koko. Su mama nesiskaito. Aš kalbu apie dulkinimąsi.
Goga. Apie tai argi galima kalbėti?
Koko. O kodėl ne? Tu ką, niekada apie tai nekalbėjai?
Goga. Na, būna, pasikalbam prieš miegą su kambariokais, bet atvirai apie tai neleidžia, tu gi žinai, tokios taisyklės.
Koko. Tai tu nesidulkinai?
Goga. Einam paspardysim kamuolį.
Koko. Tu gi pats prašei, kad pasakyčiau.
Goga. Tai aš maniau, kad tu nesąmonę kokią pasakysi, o čia kalbi apie seksą.
Koko. Tai jis tą ir siūlė man. Man tai ir yra nesąmonė, nežinau, kas tau.
Goga. Seksas nesąmonė? Tai labai geras dalykas. Na, aišku, ne su juo.
Koko. O iš kur tu žinai, juk nebandei, ar ne?
Goga. Dar ne. Tai sutikai?
Koko. Nespėjau, tu pasirodei.
Goga. O su moterimi irgi bandei?
Koko. Taip.
Goga. Papasakok, tik tyliai.
Koko. Čia nieko nėra.
Goga. Nesvarbu. Nėra čia ko rėkti.
Koko. Ką pasakoti?
Goga. Nežinau, tu juk su ja buvai.
Koko. Ne su viena. Mama atsivesdavo draugų ir draugių, o kartais mes būdavome pas ką nors svečiuose. Tu nežinai tų narkomanų baliukų, kai įsivaro, tai nebežinai, kas su kuo ir kaip.
Goga. Tai ir tau tekdavo?
Koko. O kaip gi? Tik nespėju akių sumerkti, jau kas nors laižo. Ir taip nuo kokių septynių metų. O nuo dvylikos prasidėjo tikras seksas. Siaubas.
Goga. Tau pasisekė.
Koko. Nieko sau pasisekė? Aš jau geriau šia prasme sutikčiau tavo vietoj būti.
Goga. Nežinai ką šneki.
Koko. Tarp kitko, būtent jie ir praminė mane „mūsų mažasis Koko. Ar pasiilgai mūsų?“
Goga. Ir ką tu jiems atsakydavai?
Koko. Nieko. Nespėdavau, jie tuoj įsisiurbdavo man į lūpas.
Goga. Eik tu!
Koko. Šlykštu. Tavęs ką, niekas nėra bučiavęs?
Goga. Ne. Turbūt, bent aš nepamenu, kad kas būtų norėjęs mane pabučiuoti.

Koko jį pabučiuoja.

Goga. Tu ką?
Koko. Nieko. Dabar negalėsi sakyti, kad tavęs niekas nebučiavo.
Goga. Bet tu... Tavo saldžios lūpos.
Koko. Tai nuo pyrago.
Goga. Gal... dar kartą? Labai skanus pyragas.
Koko. Gero po truputį. Ne viskas iš karto.
Goga. Karšta pasidarė.
Koko. Taip būna. Gal tikrai eikime paspardyti kamuolį. Atvėsi.
Goga. Gerai, tik eikime toliau nuo langų.

                                                                                      II veiksmas
                                                                              Direktoriaus kabinetas

Direktorius. Aš patenkinsiu tavo prašymą dėl atleidimo. Galėsi jau šiandien būti laisvas.
Priž. Ačiū. O kaip kitas?
Direktorius. Deja, kito tavo prašymo aš netenkinsiu.
Priž. Kodėl?
Direkt. Negaliu. Tu pasivėlinai. Nikolas pasirodo paklausus. Paklausi prekė.
Priž. Kas dar?
Direkt. Jis dabar yra pono Toto nuosavybė. Jeigu taip galima sakyti apie žmogų.
Priž. Toto?
Direkt. Taip, Toto. Liucijaus Toto. Tu ką jį pažįsti?
Priž. Ne, girdėjau.
Direkt. Tai va, ponas Totas prieš dvi savaites kreipėsi į mūsų įstaigą su prašymu rasti šviesiaplaukį berniuką, kuris pakeistų jo mirusį sūnų.
Priž. Bet Nikolas tamsiaplaukis.
Direkt. Tai neturi reikšmės. Totas aklas. Per siaubingą avariją jis neteko žmonos ir sūnaus,  vienintelis išsikapstė, deja, aukodamas regėjimą. Taigi, spalvų jis tikrai neskiria.
Priž. Bet jis vis viena sužinos, kad jūs pakišote jam ne tą prekę.
Direkt. Pirmiausia, mūsų augintiniai tai nėra prekės.
Priž. Bet jūs pats tik ką pavartojote šitą sąvoką.
Direkt. Tikrai? Nepastebėjau. Antra, kai ponas Totas susižinos tikrąją berniuko plaukų spalvą, jis jau bus spėjęs jį gerokai pamilti, priprasti ta prasme, ir tikrai nemanau, kad atbėgs pas mane su pretenzijomis, tuo labiau reikalaus grąžinti pinigus.
Priž. Pinigus?
Direkt. Žinoma, o kaipgi tu manei, už dyką? Jie, aišku, atiteko mūsų įstaigai, buvo padaryta nesavanaudiška auka, aš čia ne prie ko.
Priž. Aš būtent taip ir supratau, jūs ne prie ko.
Direkt. Ironizuok kiek tinkamas, tu jau vis tiek atleistas. Ir trečia.

Pauzė.

Priž. Aš klausau.
Direkt. Aš norėjau gero Nikolui.
Priž. O aš argi ko nors kito jam noriu?
Direkt. Deja, aš žinau, ko tu nori. Nemanyk, kad tu vienas žinai savo paslaptį.
Priž. Tai Nikolas jums pasakė?
Direkt. Ne, tas berniukas tylėjo.
Priž. Tas?
Direkt. Taip, tas. Bet buvo dar ir kitas.
Priž. Ak štai kas.
Direkt. Taip, anas liko įskaudintas ir neišlaikė, apsiverkė čia pas mane. Todėl aš ir nusprendžiau Nikolą atiduoti neregiui. Na, o tu, jei tikrai nori turėti globotinį, gali pasiimti su savimi Adolį. Aš sutvarkysiu reikiamus dokumentus, tiesa, jie kažkiek kainuos, bet nedaug ir dar dėl bendros tradicijos reiktų paaukoti įstaigos ir berniukų labui nedidelę auką. Tai ir viskas.
Priž. Jūs jau kalbėjot su Nikolu? Jis žino apie Toto?
Direkt. Totą. Tu kažkaip keistai tari tą pavardę. Žinoma, pirmiausia aš pakalbėjau su Nikolu, pirmiausia. Kaip gi aš galėčiau be jo sutikimo. Jis jau žino, nuo vakar žino, kad Totas šiandien atvažiuos jo pasiimti.
Priž. Šiandien?
Direkt. Taip. Jis jau atvažiavęs, ilsisi svečių kambaryje.
Priž. Ir šiandien jį išsivež?
Direkt. Taip, o ko laukti? Tu matau labai pritrenktas tos žinios, bet nieko nepadarysi. Tau belieka susitaikyti.
Priž. O jeigu aš nesusitaikysiu? Gal man nueiti ir pasakyti dabar tam Totui, kad Nikolas ne šviesiaplaukis. Kodėl jam neatidavus Adolio? Jis šviesus. Juk jums koks skirtumas?
Direkt. Didelis. Adolis nori likti su tavimi. To jis ir verkė. Šiandien vėl  čia buvo prieš kokią valandą. Bjauri scena, tai yra norėjau pasakyti, graudi. Tai viena, o antra, tu nenueisi informuoti pono Toto apie plaukus, nes aš galiu informuoti kai kurias tarnybas apie tavo berniukų auklėjimo metodus. Todėl, baikim šitą kalbą, man jau išties nemalonu.
Priž. Taip, taip, malonumo ir aš nejaučiu.
Direkt. Manau aš pasielgiau, kaip geriausia visoms suinteresuotoms pusėms. Ką gi, einu atsivesiu poną Totą.

Beldimas į duris.

Direkt. Prašau, prašau.

Įeina Koko ir Goga.

Direkt. A, Nikolas. Užeik, užeik. Ne dabar, Gogijau, vėliau. Kažko norėjai? Dabar ne laikas, mes užsiėmę.
Koko. Čia aš jį atsivedžiau.
Direkt. Na tiek to. Žiūrėk, gerai elkis, Gogijau, nepadaryk man gėdos. Aš tuoj atvesiu poną Totą.
Koko. Toto?
Direkt. Ne, iš kur tu ištraukei? Totas.
Koko. Taip, taip. Kita vertus koks skirtumas.
Direkt. Pabūkit ramiai. Aš tuoj.

Išeina.

Priž. Tu priėmei Toto pasiūlymą?
Koko. Ne, kaip tik ruošiuosi atsisakyti.
Goga. Kaip gi? Tu juk laukei Toto?
Koko. Ne jo, ne jo laukiau, aš gi tau sakiau.
Goga. Tu tiek kartų keitei  savo nuomonę, kad ir aš susipainiojau.
Priž. Atsisakai dėl to, kad jis aklas?
Koko. Kas?
Priž. Totas.
Koko. Aklas? Toto aklas?
Priž. Direktorius pasakė pusę tiesos. Kaip jam tai būdinga.
Koko. Dabar man bus daug sunkiau atsisakyti.
Goga. Bet kodėl? Kas atsitiko? Paaiškink pagaliau. O kaip gi aš?
Koko. Tu juk laukei Toto?
Goga. Taip, bet todėl, kad tu jo laukei. Mes laukėm kartu.
Koko. Aš laukiau Koko.
Goga. Ir vėl tu savo.
Priž. O mano pasiūlymą tu prisimeni?
Koko. O kaip gi, tėvų ūkis, kelionės ir visa kita.
Priž. Tu jį priimi?

Įbėga Adolis.

Adolis. Nepriimk, Nikolai, prašau.
Priž. Adi, ko tu čia? Kaip tau ne gėda taip įsiveržti?
Adolis. O jums? Jums negėda taip su manim? (apsiverkia)

Įeina Direktorius ir Totas.

Direkt. Čia prašom, į kairę, sėskitės ant sofos. O, kiek čia priėjo. Atsisveikinti atėjote?  Jis buvo visų mėgiamas. Taip, na baikit greičiau, svečias neturi laiko. Nikolai, prieik prie pono Toto.
Koko. Labas, pone.
Totas. Sveikas, mano berniuk.
Koko. Aš norėjau prašyti, kad jūs paimtumėt mano draugą Gogą.
Direkt. Kas čia per nesąmonės? Ką čia išsigalvoji? Negali gi ponas Totas išsivežti visų berniukų, kurie norėtų palikti šiuos namus. Be to, niekas ir nenori.
Goga. Aš noriu.
Direkt. Nesąmonė, tik ne dabar, dokumentai paruošti Nikolui. Kitą kartą, kai kas nors norės paimti ką nors, tu būsi pirmas, pažadu. O dabar marš į savo kambarį.
Koko. Palaukit. Bet aš atsisakau.
Direkt. Nešnekėk nesąmonių. Kaip tu gali atsisakyti? Mes juk su tavim susitarėm, nebuvo jokios prievartos, tu pats norėjai, o dabar rodai kaprizus?
Totas. Tai dėl mano negalios? Jūs jam nieko nesakėt?
Direkt. Sakiau... ne, gal pamiršau. Kokią tai turi reikšmę, sakiau nesakiau.
Koko. Tai neturi reikšmės.
Direkt. Matot, aš teisus. Tai neturi reikšmės, be to, aš tiek užsivertęs darbais. Ir iš pedagoginės pusės yra tikslinga atskleisti viską palaipsniui, ne iš karto.
Koko. Aš ne dėl to atsisakau.
Direkt. O dėl ko, kas atsitiko?
Totas. Tu lauki kažko kito, juk taip?
Koko. Taip.
Direkt. Ko kito? Ko jis gali laukti?.
Priž. Nikolai, tu priimi mano pasiūlymą?
Adis. Ne, Nikolai, ne, labai prašau.
Direkt. O jūs ko čia dar stovit? Tu atleistas. Jau seniai turėjai išeiti.
Koko. Nepriimu, prašau man atleisti, man labai gaila. Ne dėl to, kad tu, Adi, prašai, tavęs man negaila.
Direkt. Na, ir puiku, mes nieko nelaukiam, baigiam tą komediją ir skirstomės, jau temsta.
Totas. Prieik arčiau, Nikai. Galiu taip į tave kreiptis?
Koko. Taip, žinoma.

Totas jį apčiuopia.

Totas. Tu visai, kaip mano sūnus. Tau juk sakė apie jį?
Direkt. O taip, žinoma sakiau.
Koko. Sakė, kad jis mirė. Nelaimingas atsitikimas.
Totas. Galvojau tu jį pakeisi.
Koko. Aš norėjau, bet...
Direkt. Koks bet? Ko tu dar lauki?
Koko. Koko.
Direkt. Nedrįsk tyčiotis.
Totas. Kokios spalvos tavo plaukai?
Direkt. Jo plaukai...
Koko. Tamsūs.
Direkt. ...dabar patamsėjo.
Totas. Aš taip ir maniau.
Direkt. Tiesą sakant, raštinėje kažkas supainiojo dokumentuose, o aš savo ruožtu irgi...žodžiu įsivėlė klaida.
Totas. Tiesą sakant, tai nesvarbu, aš juk vis tiek nematau.
Direkt. Po to aš irgi taip pagalvojau, kai pastebėjau klaidą.
Totas. O tu, Gogijau?
Adis. Jis „ryžas“.
Priž. Auksinis.
Goga. Už „ryžą“ atsiimsi.
Totas. Nesipykit, berniukai. Auksinis tai gražu, tai nuo saulės, tai reta. Tai nori važiuoti su manim?
Goga. O jūs turite šokolado?
Totas. O kaipgi? Žinoma, juk aš važiavau pas smaližius.
Goga. Tai nuostabu. Gaila, kad Koko nevažiuoja, jis taip mėgsta šokoladą.
Direkt. O Viešpatie, koks dar Koko? Jūs ką, išprotėjote?
Koko. Aš Koko. Mane taip vadina. Ten.
Direkt. Kur ten? Kas čia dabar darosi? Tai tu taip juos prižiūrėjai?
Koko. Ten, iš kur aš atėjau, aname gyvenime.
Totas. Kodėl Koko?
Koko. Tai nuo žodžio kokainas.
Direkt. O siaube!
Koko. Kai mama eidavo pas draugus, paslėpdavo mano rūbuose mažus paketukus su milteliais. Kartais ją gatvėje sustabdydavo policininkas, bet nieko nerasdavo, o manęs netikrindavo. Svečiuose visi mane pasitikdavo džiaugsmingai šaukdami :“Mūsų mažasis Koko“, sakydavo, „mūsų išgelbėtojas“.
Totas. Tu pasiilgai to gyvenimo?
Koko. Man jis patiko.
Direkt. Koks siaubas. Daugiau nepasakok šitų nesąmonių. Nuvesk jį...ai, tu gi atleistas. Vistiek nuvesk už bausmę jį į lovą.
Priž. Aš mielai.
Adis. Ne, tik ne tai.
Direkt. Gana. Gana tų isterijų. Baikim visa tai. Baikim. Gogijus gali su jumis vykti, jei jūs sutinkat su tokios rūšies mainais. Dokumentus aš perrašysiu ir atsiųsiu jums paštu. Jums nereiks dar kartą čia važiuoti. Tad, geros kelionės, kaip sakoma, ir sudie. Aš palydėsiu. Eikit, eikit.
Goga. Aš pasivysiu, ponas Totai.
Totas. Gerai, atsisveikink.

Visi išeina, lieka Koko ir Goga.

Goga. Tu nusivesi mane į tą savo gyvenimą?
Koko. Taip, būtinai.
Goga. Aš susirasiu tave, mano mažasis Koko. Mes dar susitiksim.
Koko. Aš lauksiu. Lauksiu tavęs, Gogo.