Šiandien nieks neateis
Pamainyt prie ugniakuro mano naktiniuos budėjimuos
Ir nešioti maišais troškų dūmą į speiginą lauką,
Bet aš lauksiu teisėjo – tarsi būčiau savu buvimu nusidėjusi,
Tarsi kūno maiše sielai leistų laikytis tik plaukas.
Ten šviesa, ten – tamsa.
Atsimerkite akys, prašau, atsimerkit.
Atvilkau sunkiai malkų, kad žiežirbos šoktų be ritmo.
Suledėję jausmai trukdo apsnigtą būvį apverkti,
Bet juk nieks neateis, kad pasiūlytų išeitį kitą.
Išeinu pro duris.
Smulkiai sninga – lyg pelenus barsto.
Ant žolynų pernykščių užmesta šermeninė drobulė.
Pažadėt negaliu – net ir sau – atbudėsiu, ištversiu kiek kartų.
Lyg signalinį laužą ugniakurą darkart užkūriau.
Kauk nekaukus, kai baigėsi duotosios pilnatys.
Eidama svirduliuoju? Pasmerktuosius nematomi stumdo.
Kai bent kiek prašviesės, eisiu malkų ugniakurui vilkti.
Dar bent dieną išlikt – mišinys pareigos ir pagundos.