B:
Prisimenu –
Miške buvau.
Bet ne tuomet, kai šaudė.
Jo vardą, sese, primiršau.
Lyg Panerių...
A:
Ne „lyg“, o Panerių.
Ten Neris netoli,
Mirties tai miškas.
Bijausi jo, nors ir žinau –
Ne žuvusių bijoti reikia.
Per 100 tūkstančių sušaudytų
Ir vienas kapas...

Žvaigždė Dovydo
Viršum jo aukščiau kitų –
Ten žydų per 70 tūkstančių,
Įgulusių į miško – kapo žemę...

***
Dejavo angelas, bet karas negirdėjo...
Ir šliaužia užmirštis nueinančiom pėdom –
Su šautuvu čia neapykanta stovėjo,
Apnuoginusi žmogų rankom kruvinom.

Eilėraščiai nutilę, trapūs šūviai aidi.
Mirtim žaliai alsuoja miškas Panerių
Ir šviečiasi žiemoi pražydusi našlaitė –
Paminklą akmeninį kelia iš raudų.

Tyliu prigludęs mintimis prie jos kaip lūpom,
Bijodamas į Viešpatį pakelt akis.
O norisi, kad su manim kartu paklūpot,
O norisi ir Dievo nuodėmes išgirst...