Vienas kitą sušildyti
Garunkšnėja atodrėkio tirpsmas pusnyno drobulę,
O aušros drovesys lyg pirmaryčius nori priminti.
Dar smilgynai pilki ne visi nulaužti ir atgulę,
Dar dirvonų grumstus debesynai minkštai neišminkė,
Bet jau nuplaukė mintys iš kol kas nesiblandančio gruodžio,
Ir sujudino kraują it saulė apsnūdusią sulą.
Na, o tu žvilgsny kibirkštį skaisčią parodei -
Lyg pusnynai ir tau panašėja į aistroj sutaršytą drobulę.
Kiek jau būta žiemų.. Tad slogutis akių neužspaudžia,
Tik išmokė žvarba glėbyje vienas kitą sušildyti,
O aušros drovesys lyg atminęs pirmaryčius rausta -
Dar suteikdamas viltį. Dar vis teikdamas gyvasčiai viltį.