Žmonom mes tikim ir draugais.
Ir dar kažkuo nebūtu tikim.
Kol pasijuntam vieną sykį,
Kad esame jau su ragais.
 
Atrodo, viskas – pasimokei: 
Nebekiši tarp durų pirštų!
Bet vos tiktai audra apmiršta –
Imi vėl šokt tą patį šokį...