Ji į mano žemę krenta
kartais tyliai, kartais garsiai,
liesdama vos vos paglosto,
nuramina, tirpdo šaltį.

Liejasi bevalėm stygom,
nukabintom iš paveikslo,
pamirštom visų ne sykį,
pykstančiom, jei jas išbarsto.

Net jei neburia klavišais pirštai
išsiilgę tyro garso,
ši melodija minty nemiršta –
laukiančias duris vis varsto.

Kol įžengia netikėtai,
kai tyliausiai širdys šaukia.
Rodo savo šokį lėtą
suvilioja naują jausmą

To, kurio jau neužmirši
net jei atimtas iš žemės būsi.
Muzika grąžina viltį –
dingusią ramybės pusę.