pokši pokši ledai galvoje triokši
mintys bando ištrūkti iš speigo marinančių gniaužtų
greitkelių venų užstrigusių
upės liejas
į gyvenimo laukus
užlieja vaikystės sodybas
kaliauses ir sumedžiotas iškamšas
potvynis net ir miestuose
skęstančios civilizacijos
nemokančių plaukti
gyvenimas visas išėstas
liko tik alkanos akys
ir noras kad nebeskaudėtų

tavo veidas tai snapas
stebi pulkas paukščių
pelkių laukiančių labiau nei vasaros
praėjom prabègom beliko iššliaužti
iš purvo šaknų iš dumblynų
iššliaužti
išmokti norėti gyventi labiau negu mirti
nors ir rankas išsilaužant ir kaulus nagus ir dantis atšipinant į juodžemį krešantį
pakilti į dievišką aukštį
taukši
aštriai į pakaušį
mintis nenurimstanti
į kūną irstantį į odą kaip būgną
į mus – pagaugais vaikštančius
užrišus liežuvius
palaidojus dievus ir tėvus
šaukiant į pagalvę
prakeikiant gyvenimų pabaigas
negražios pradžios negražios ir mūsų pabaigos
aidas kartojasi
mintys kartojasi
kartojas gyvenimai mirtys ir norai
kapojasi vėjais ir negandom
dienos ir mėnesiai
oras pritvinkęs nenoro gyventi
vis tos pačios istorijos
lipam į dangų sustatę stirtom lavonus

pridedi ausį
girdi tolumoj
atidundantį traukinį
ir supranti kad nėra nei maršruto stotelių nei bėgių
tik amžinas dundesys
bėgančių