Ilgesys tarsi vėjas
Ilgesys tarsi vėjas atvers apšerkšnojusį seno žiūrėjimą,
Kad ieškotum takų iš savęs bent į priešaušrio blunkantį sapną,
Kad nuteisęs save, tu sukurtumi, kuo nusidėjai,
Nes nėr liudyti kam ir nei vieno nėra advokato.
Buvo?.. Argi tiesa? Susisemtum spalvas, kad jos kraujyje ižą tirpdytų,
Kad atodrėkio lašas gyvasties bent sukurtų iliuziją.
Vėl paraudo dangus, tik neaišku – čia vakaras? Rytas?
Juk širsti, kai girdi, kaip lakštingala krūmuose bliuznija.
Užsivert? Užsimerkt? Bet per odą tas ilgesio vėjas
Vėl atplėšia šerkšnu beužankantį žvilgsnį.
Atbundi. Prasimarkstai. Žvalgais prokuroro, teisėjo –
Bent ko nors, kas galėtų išteisint tave ir tiesiog nuraminti.