Atleisk man už žodžius
Bereikšmius ir tuščius,
Už spindesį akių
Ir karštas lūpas.
Aš, kaip tas riteris
Viduramžių rūsčių,
Prieš tavo atvaizdą,
Kaip prieš ikoną klūpau.
 
 
Gal aš prieš porą šimtmečių
Jau čia buvau
Ir dvikovoj kaip Puškinas
Galėjau mirti,
Tačiau – ne šūvio –
Pats savęs bijau,
Kad prisilietęs prie tavęs
Galiu ištirpti.
 
 
Tai ką tuomet man,
Jeigu ne tave mylėti?
Tai kam, jeigu ne tau
Šis nebaigtas sonetas?
 
2022-08-06