„Nebeturiu sesės. Jinai pralaimėjo ilgą ir sunkią kovą su liga“.

Žinutė „Facebooke“ priverčia Žaną atsisėsti. Akys dar ir dar kartą skaito tuos porą sakinių. Ne, negali būti!

Vos prieš savaitę kalbėjosi su Irka telefonu. Sakė, kad nesijaučia blogai. Truputį skauda raumenys nuo chemoterapijos. Svoris nekrenta ir tai labai gerai. Bendra savijauta tikrai nėra bloga.

- Išsiviriau burokėlių sriubos, bet neturiu grietinės. Reikia eit nusipirkti. Parduotuvė netoli. Sriuba nespės nė atvėsti.

Irka, Irka… Dvylika metų kovojai. Dvi operacijos. Nesuskaičiuojamos chemoterapijos… Nebodama visų problemų, važinėjai po visą Europą, skraidei, plaukei, piešei, tapei, rengei parodas… Važiavom į klojimų teatrus… Tu buvai stipri, be galo stipri… ir fiziškai ir dvasiškai.

Žana ima telefoną ir skambina Reginai.

- Nebėra Irkos…

- Nejuokauk taip…

- Nejuokauju. Sesė „Facebooke“ paskelbė.

- Amžiną jai atilsį. Negaliu patikėti, kad jau aštuntą draugę apverksiu.

- Ir aš negaliu patikėti.

- Paskutinis jos įrašas buvo „Žibuoklės“ daina. Su žibuoklėm išėjo.

- Jos gimtadienio tortas buvo su gedulo juosta ir juodom gėlėm.

- Ji žinojo… gal ir tortą tokį specialiai užsisakė…

Abi padeda ragelius neatsisveikinusios. Jos dar negali patikėti, kad neteko vaikystės draugės. Vėliau dar kelias dienas susiskambina. Keletas žodžių ir tyli. Tyli iki begalybės arba kalbasi be žodžių. Svarbiausia, kad jaučia viena kitą.

Galiausiai Žana vis tik išdrįsta parašyti Irkos sesei žinutę.

- Kaip? Kas? Ar labai kentė?

- Nežinau. Ji niekada nesiskundė. Buvo mums už mamą, draugę, sesę, patarėją… Labai jos ilgiuosi. Palaidojom pas vyrą. Tokia buvo vaikų valia, nors ji pati norėjo pas mamą. Mirė ligoninėj. Trečią dieną po to, kai pasijuto blogai ir su greituke atvažiavo ligoninėn.

Labai norėjosi paklausti apie tą gimtadienio tortą, deja ranka atsisakė rašyti tuos žodžius. Tai buvo per skaudu Žanai, o dar skaudžiau būtų buvę Irkos sesei. Gal kada nors... vėliau… Nežinia…

Ėjo dienos, savaitės, telefono numerio Žana dar neištrynė. Pasąmonės gelmėj kirbėjo kibirkštėlė: gal paskambins? Kraustosi iš proto? Reikia paleisti draugę… dabar pat. Ima telefoną ir ištrina. Keliauk, miela Irka, tau skirtu amžinybės keliu… tegu ramiai ilsisi tavo kūnas Lietuvos žemelėje.

Žana prisimena, kaip, paklausta, kur nori būti palaidota, atsakė jos pačios mama: „Visur Lietuvos žemelė vienoda“.

Žana su Regina susiskambina, susirašo ir viena kitai prisipažįsta, kad vis dar negali pilnai patikėti, kad Irka niekada su jomis nebekalbės.