Pavyko


Kažin kur išbarsčiau kraujo žydinčio kvepiančius lūkesčius,
Jeigu sniego drugiai, nusileidę ant skruostų, netirpsta?
Sapnuose dar eikli, bet žinau, jeigu eičiau, jau klupčiau
Ir aguonoms barstyt prisitaikė bamblėjantys pirštai.
Štai kodėl man drovu. Pravardžiuoju glamonę - tai nuodėmė,
Nes many it krankliai tupi senės tulžis ir pavydas.
Kokias uostyt aistras, atsisako jei plaučiai kvėpuoti,
Kada sniego drugiai į drobulę pernakt susilydo?
Šitaip akys apžilpo - per ištiestos rankos atstumą
Nematau artimų, kam nedrįsčiau sudie pasakyti.
Bejuoduoja dagtis, kur turėjo būt degantis krūmas.
Nemiegojau. Meldžiausi. Kranklius dar pavyko išvyti.
Nijolena