Alkanieji
Neapsirik, pradžiugęs alkanasis,
Kad gausiai krinta dangiška mana –
Tai ledo kruopos, neteikiančios soties.
Smilgynai čeža, mūsų nuodėmes meną,
Kai nebambėdami praplyšdavom šypsotis,
Kada mes plūdom gyvasties sula,
Kai droviai raudo drėgnos nektarinės,
Kai nuo aistros mes jautėmės salą,
Edeno sodų derlių jau pažinę.
Žinau – ištirps, kas duota dovanai,
Ir mus nuplaus. Tarytum nė nebuvę.
Žiūri nustebęs – lyg nepažinai
Tos, kur sparnus taviesiems skrydžiams siuvo.
Sulos, nektaro jau seniai nėra,
Tik baltos kruopos alkaniesiems krinta.
Žiemų žiema – nuplikęs ir žila
Nuo ledo kruopų nešulio sulinkę.