Neklaus manęs, iš kur ir kur einu.
Neklausk, aš nežinau.
Paleido skrist:  – Tai skrisk, sūnau,
Dangaus – žemės keliu.
 
Dangaus keliu būt gera skristi,
Tik žemė manyje.
Jinai sunki, tad tenka kristi
Iš žydrumos į ją.
 
Eini žeme, džiaugies gėlynais,
Džiaugies miško kalva,
O virš galvos erdvė, žvaigždynai
Tokioj paslaptyje!
 
Tad kaip netrokšti, nesvajoti,
Jog tu iš ten, iš ten tikrai,
Kur nuveda dažnai migloti
Ilgos nakties sapnai.
 
Čia, žemėj, linksma, paukščiai klega,
Saldžių vaizdų gausa,
Kurie vilioja, gena, neša
Savo aistrų banga.
 
Skubi, blaškaisi, nesuspėji
Nieko pasemt ranka.
Kažkas lyg buvo, bet praėjo
Laiko trumpa styga.
 
Palieka klausimas beprasmiu,
Iš kur ir kur einu.
Nekaltas aš, man nepasakė.
Džiaugiuos, kad gyvenu.