PABIRUSIOS NATOS
Tvorų pokšėjimas. Sušalusio į ragą mėnulio tilindžiavimas nakties danguje.Sniego girgždesys po mažomis, veltinukais apautomis kojomis, kai abu su draugu ėjome ieškoti šuniuko; rūstūs, raudoni debesys virš mūsų galvų – Dievo rogių vėžės.Skardos tarškėjimas, mamai traukiant iš orkaitės pyragą, kurio kvapą ir skonį dar dabar jaučiu.Seno kalėdinio žaisliuko dzingtelėjimas, kabinant jį į paslaptingą prietemą tarp eglutės šakų. Šiaudo šnaresys, traukiant jį iš po baltos staltiesės ir šventai tikint, kad visų gyvenimai bus ilgi ir laimingi. Maskvos kurantai.Nesudėtinga aplamdytos kartoninės dėžutės melodija, vėl ir vėl išgaunama, sukant rankenėlę, kol ta nulūžta. Vargonai nedidelėje Vilniaus bažnyčioje, sąmonę temdantis tirštas smilkalų kvapas, žvakių mirgėjimas, šaltas sniegas ant veido. Pirmoji naujagimės dukros daina. Vėjo staugimas nuo ledu ir sniegu užklotos dykynės – ežero, klampojant per pūgą namo.Netikėto atlydžio lašų tuksenimas į palangę. Apšarmojusios medžių stygos. Šimtą kart girdėta „Tyli naktis“, stalčiuje radus muzikinį atviruką iš trumpalaikės draugės, kurios seniai nebėra Lietuvoje. „Apsvaigink mane savo grožiu lyg deginančia smuiko rauda... Dance me to the end of love...In my secret land...“ – kimus Leonardo Kouheno balsas, kai atsargiai, pirštų galiukais liečiau tavo veidą, keliavau per plaukus, sprando išlinkius, norėdama jų oda įsiminti kiekvieną raukšlelę, o tavo lūpos švelniai glaudėsi prie mano kaklo...
Visa tai – tik padrikos, pažirusios natos, – neišbaigta Gruodžio Melodija. Tačiau ji – tik mano. Kiekvienam ji skamba kitaip...