Veja vėjo skalikai
Į gruodį rudenį seną...
Galėtų ramiai ir tykiai,
Bet ne – lekuodami gena.
Ruduo jau pavargęs, uždusęs
Beržyne vos pavelka kojas,
Prakaitas varva nuo ūsų,
O jie vis tiek neatstoja.
Paliktų senolį ramybėj,
Juk pats išeis pagalvojęs
Į ten, kur balta ir lygu,
Kur laikas viską užkloja.