Rudenėli dosnusis, mane apgavai —
Tavo auksas — netikras, netikras.
Kur degė, spindėjo taip ryškiai aukštai,
Parudavęs balutėj ištiško.
 
Juk turėjai dar vasarą boboms atnešti.
Na, kodėl tu mums jos pagailėjai?
Galėjai klevus, jų viršūnes uždegti.
Paguosti šlaite drebulėlę.

Po vieną užgeso Vėlinių žvakės,
Į paslaptis savo sugrįžom,
Gėla tik nerimsta, išbalusi blaškos
Žiedais chrizantemų po kryžium.

Tirštas rūkas sustingo rytmečio šoky,
Nekrinta nuo medžių pakibę lašai,
Supas raudoni, seniai nušalnoję,
Kaimyno liūdni obuoliai.

Aptingo ruduo (gal tik man taip atrodo?),
Kas rytą kitur jį randu —
Čia vaikšto po mišką, po rūškaną sodą,
Čia pėdina lauko keliu.