Ką tik spalis auksą mums žarstė,
Klevo lapai raudoniu žėrėjo,
Ant žolynų vorai tinklus narstė,
Drebulė pasipuošus drebėjo.
 
Gaila...
Rudeninis žydėjimas trumpas,
Kaip ir saulės kelionė per dangų.
Daug daugiau naktužėlė užtrunka,
Tamsiom marškom užklojusi langus.
 
Kaip gerai, kad dar medžiai nušvinta
Prieš grąžindami žemei lapus.
Prisiminsime ją ne tik pilką,
Niūrią dieną, kai lijo lietus.
 
Galim grožį visur gamtoj rasti,
Per visus ilgų metų laikus
Ir gyvenimo pergalę švęsti,
Jei širdyje laimingas žmogus.
 
Spalio auksas ir rytmečio gruodas,
Kai pabels prie vartelių žiema,
Viskas eina, praeina, atrodo,
Teks pabūti kantriems laukime.