išauš
Meldžiuos prieš auštant
Lai ištirps
Žvilgą baltos drobulės ataudai,
Lai randas priešnuodis tiems,
Kas atsėlina žudyti, bet ne ėsti.
Praplyški šypesna,
Kad tu mane šalia ir savyje radai,
Nors ir vanduo, ir kraujas pamažėl atvėsta.
Nesibaidau, jei karaliaus tamsa,
Nes akys kryps apžilpusios tiktai į šviesą.
Po drobule neužsibus
Pulsuojanti, nerimstanti aistra,
Nes aš pabusiu, vos ne vos kai liesi,
Išgirsiu vardą, virptelės mintis,
Kai kūnas šiurptelės, nes prisimins zenitą.
Arti žiema,
Tačiau ji – ne mirtis.
Juk po nakties vis tiek išaušta rytas.