Meilės simfonija
Šampanas. Bliuzas. Kaip ugnis našlė
Ir tušas, byrantis nuo jos blakstienų.
Amūro paleista taikli strėlė
Ir mažas kambarys čia pat už sienos.
Ten josios lūpos į manas alsuos,
Palikusios dažų raudoną dėmę.
Ko ieškome – surasim be šviesos,
Į stalą ar į sofą atsirėmę.
Nebus nei ašarų, nei pažadų tuščių
Aš jai – ne pirmas, ji – ne paskutinė,
Bet, slenkant sukniai šilko nuo pečių,
Lyg pirmąsyk vėl suvirpės krūtinėj.
Daiktai prabus, atodūsius skaičiuos,
O Žemė suksis apie savo ašį.
Paskui į užmiesčio namus tuščius
Mes geismo pelenus parnešim...
Šampanas. Bliuzas. Kaip ugnis našlė
Ir tušas, byrantis nuo jos blakstienų...
Atleisk – suvirpo sklidina taurė –
Mielasis mano, ne šiandieną...