Teta Meilutė nemirė
ji tik apsigyveno sename svetainės laikrodyje su švytuokle
muša valandas kai iškepa meduoliai
pasitinka svečius prie durų
nušluosto dulkes nuo pačios nertų staltiesių
ir ramiai laukia užsukant į kitą realybès matmenį

svetainės langas švelniai pravertas
pro jį pučia šiltas vasaros popietės vėjas
iš sodo nešdamas sodrų obuolių ir lapų kvapą
virtuvèje jau kaista arbatinis
ant stalo išdėlioti keturi dailūs porceleniniai puodeliai
Marytè mirė būdama maža, tik ketverių
sibire gydèsi dżiovą
dabar ji gyvena nuotraukose 
sustatytose senovinės komodos lentynose
nerūpestingai žvalgosi į šalimais kruopščiai sudèliotus
mażyćių kolekcinių mašinyčių modelius
senoviškai vašku išmargintus velykinius kiaušinius
Meilutės marginti kiaušiniai – be galo dailūs
gyvenam geriau negu kada nors galėjom 

pasakytų
pasaka