Glosto saulė geltoną berželį,
Jį ramina – tiktai nebijok,
Jeigu lapai, nukritę ant kelio,
Pas tave nesugrįš atgalios.
 
Puošnus rūbas tik rudenio šventei,
Ji trumpa, greitai vėjai atklys,
Aukso švarką begėdžiai nurengę,
Dūks su vėtra pikta per naktis.
 
Teks iškęsti ir stingdantį šaltį,
Kai žiema bers sniegus ant šakų,
Bus svarbu išlaikyt, nepavargti
Iki kovo dienų šiltesnių.
 
O tada aš pašauksiu, prikelsiu
Semt iš žemės gyvybės jėgų
Gražesnei, jau pavasario šventei
Apsirengti žaliu drabužiu.
 
Tik išlik, nepalūžki nuo vėjų,
Nenulinki nuo snaigių baltų.
Juk vėliau, vasarėlei atėjus,
Ji pirmiausia skubės prie beržų.