It grūdai išbyra mintys
Užsikūkčioję virpa akių vokai,
Krebžda lietus lašais į stogą.
Ašarų nėra – seniai išverktos –
Ilgesio vakarai tokie slogūs.
Byrantys metai smegenis užgula,
Dažnai ateina vaiduokliai per sienas –
Savo kaulėtus pirštus kaišioja
Panelės, skudurais pasirėdžiusios.
Atėjusį rytą sveikina žvirbliai –
Jų visas tuntas; vienatvė negalioja –
Godžiai sulesa visokius kirminus,
Na, ir gerai – nesugriauš jie mano rožės.
Išbyra visokios mintys, it grūdai
Iš seno kiauro rėčio...
Ateik iš Nebūties –
Per naktį mes kalbėsim;
Ir pražys nudžiuvusi rožė,
Ir kaštonas rudenį uždegs žvakes,
Ir atsimerks užverktos akys...
Man vis dar reikia tavęs.