Kokios mudviejų sueigos?
Tos, kur žilos ir baidosi permainų vėjo,
Tos, kur šviečia iš tolo, tačiau vis mažiau besušildo.
Kalendorius lai tyli,
Nes jaučiam, jog baigės rugsėjis
Ir pamiršusios žemuogių vėrinius
Sutrupėjusios, dangų mums rodžiusios smilgos.
Kokios mūsų glamonės?
Kokios aistros? Besotis gyvenimo geismas?
Akyse kaupias lašas,
Bet gomurį peršti tylėjimu.
Daug sunkiau suturėt,
Nei paleisti, neprašius atleisti.
Teks atminti maldas –
Viršum kaupias lyg debesys Vėlinės.
Koks gi mudviejų skrydis?
Dvaselė iš glamžyto kūno?
Ji išmainė jėgas į naivius nesubrendėlio norus.
Oro maža dėl to, kad sprangoka tylėjimą ryti.
Šiaušia gyvplaukius baimė.
Dėl jos mes vaidiname porą?..
Ūžia vėtra,
Išlaužo, išvarto, sutraiško.
Tamsumos vis daugiau,
Kol po vieną uždaro į karcerius.
...išsitraukiu iš stalčiaus pageltusį blunkantį laišką –
Tarsi žemuogių vėrinį saldų
Nuo smilgos aš būčiau nulaižiusi...