Išdėvėtu maišu nėr kaip spalio šviesos parsinešti,
Po ataušusį lizdą kad džiugesiu mintys riedėtų.
Ką nors glostyt baugu – po nagais užsopėjusios rakštys,
Kai su savo šešėliais pabodo kovoti dėl vietos.
Negali garsiai rėkt, nes nebus, kas gęsins tavo gaisrą,
Nes laukuos tiktai vėtra, lietus ir tirštėjančios sutemos.
Odos maišas sunokęs, kad sielą paleistų – lyg laikas,
Nes nėra ko paklaust, ar tau būti, ar jau nebebūti?
Peršti būrio trauka, bet užsidedi tvarstį kantrybės –
Patirtis pakuždės, kad tu, vabale, niekur neskrisi.
Išeikvota galia ir nubrėžtos tau skirtosios ribos.
Nebijok, netirtėk, nes kaip nuluptą ciklą pažįsti.
Susiriesk ir užsnūsk. Realybės pažint nebenori,
Nes senieji karaliai pasirenka budelio kirvį.
Bepigu būtų likti, tačiau išlaižei laimės korį.
Pasimelski už tuos, kas žali, kas kas turėjo sušilti ir kilti.
Apgiedoki visus, gaivalų kas yra paaukojamas,
Nes dvikojai viens kitą kai žudo, mėsos jie nė kiek nesuėda.
Tegul būna drobulė balta, te jinai nuogą gėdą užkloja.
Juk jauti, juk žinai būsiant lapkrity kruviną sniegą.