Naktimis čia sugrįžta vėsa,
Ir ramiai virpuliuoja fontanas,
O nutilusi aikštė visa
Klauso dusulio laikrodžio seno.
Prieš skambėjimą stabteli jis,
Atsidūsta ir krenkšteli kartą,
O paskui tas nakties nebylys
Atskaičiuoja – kam buvo sutvertas.
Dienomis viskas dingsta triukšme,
Net skambėjimo jo nesigirdi,
Bet eime, laikrodėli, eime –
Kas supras mūsų klapsinčias širdis?