Dvidešimt septinta diena. Po šimst... Jau metas. Daugiau šiais metais nebebus dvidešimt septintų dienų, todėl privalau paskubėti iki vidurnakčio. Apmaudu. Apmaudu, kad dvidešimt septintų dienų taip mažai... Bet tiek jau to. Šią dieną, trečiadienį, kalendoriuje vainikuoja du gražūs skaičiai. Ir visai nesvarbu, kad oras nykus, o vakar buvo antra šv. Kalėdų diena. Svarbiausia, kad ši diena man patinka. O žinant tai, būtų kiek naivu tikėtis, kad šiais metais tokių dienų dar pasitaikys. Todėl nesivaržydamas naudojuosi proga ir metu dar vieną akmenį į savo praeitį. Į daržą, kurio jau metų metus niekas seniai neprižiūri. Kur prisiminimai ir tuščios viltys kaip piktžolės apaugo rimtus ir svarbius dalykus, o mano beprasmės ambicijos neduoda ramybės aplinkiniams. Pagaliau atėjo dar viena akistatos su savimi valanda...

Vaikystės draugai. Visą gyvenimą maniau, kad juos reikia vertinti ir branginti. Tačiau šiandien, stebuklingąją savo dieną supratau, kad tai toli gražu nėra tiesa. Taip pat supratau, kad retas kuris žmogus geba išsaugoti sveiką protą ir laikui bėgant išlikti savimi. Kitas žūrėk jau ir tūkstantį formų pasikeis, kol sugrįš į sveiką protą. Bet aš nesiruošiu laukti. Žmonės keičiasi... Kartais net nesuvokiu to, kaip esminio proceso. O kai kokia nors mama pasako vaikui, kad jis turėtų išlikti savimi. Išlikti savimi, nepaisant nieko. Ko gero šie žodžiai praskrieja pro ausis ir mes net nepastebime. O jei vienas sutdentas kitam pasakytų – ei, žmogau, išlik savimi šįvakar. Ar tai ką nors pakeistų? Sunkiai. Jei tai liečia gėrimą – vis tiek visi “prisiliubtų”. Jei atsirastų toks žmogus, kuris niekada negėrė ir negeria, tai ir negertų. Bergždžias reikalas. Išlikt savimi mes negalime. O negalime todėl, kad kartais net patys gerai nesuprantame, kuris ten tas mūsų “aš” ir yra tas tikrasis ir vienintelis “aš”. O gal tų “aš” išvis nėra? Ko gero gali būti ir taip. Jei mūmyse gyvena koks nors “pasakykit koks aš ir aš toks būsiu” – padėtis pasidaro dar labiau komplikuota. Tas pats liečia ir vaikystės draugus. Koks skirtumas kiek metų nematėme mes vienas kito? Dešimt ar dvidešimt, vis tiek tas pats. Jei susitinku trisdešimties metų drauge, su kuria vaikystėje dūkome, o vėliau ilgą laiką gyvenome skirtingose šalyse, aš ilgainiui vis tiek suprasiu, kokia ji buvo prieš dešimt ir prieš penkiolika metų. Bendraujant visi randai, trūkumai, nauji bruožai ir pokyčiai iškart išryškėja. O gal čia tik man taip atrodo? Bet net jeigu tiktai man, vis tiek negaliu patikėti, kad žmonės keičiasi. O jei dar pasakysite kuris nors, kad nesikeičia, tada, reiškiasi, mano supratimas – nepaprastai ribotas. Bet užteks apie pasikeitimus ir vaikystės draugus. Lai kol kas šis klausimas lieka atviras, o mes važiuokime toliau.

Nusivylimų santykis su gyvenimu. Žinote (kreipiuosi į visus, kad vis dėlto bent šiek tiek mane supranta), ilgainiui aš pradėjau žaisti tokį žaidimą: skaičiuoti, kiek gyvenimo smūgiu gali ištverti ir vis tiek judėti toliau. Iš tikrųjų niekam nesvarbu kaip stipriai savo gyvenimą nuosavais smūgiais sudrebinsiu aš, jis ar kas nors kitas. Svarbiausia, kiek smūgių pats gali atlaikyti ir likti stovėti išdidžia galva. O šiandien aš atlaikiau vieną. Stiprų. Smūgį, kurio galėjau išvengti. Bet man reikėjo to smūgio, aš norėjau jį pajausti. Kiek daug mes galim pripūsti sau miglos į akis ir gyventi kažkokiame butaforiniame kokone? Čia kaip cigarečių dūmai. Siurbiam siurbiam kaip dulkių siurbliai, o vėliau imunitetas tampa nulinis. Tada prasideda vėžiai ir suryja. Kaulus tik palieka kartais, bet kas iš jų? Tik vietą žemėje užima, bet proto žmonėms daugiau neprideda. Priešingai – bukina. Taip ir migla, kurią vis bandom pūsti sau į akis ir į sielą. Paskui per ją nepamatom teisybės. O nesuprasdami teisybės, likimo ir gyvenimo smūgių dažniausiai taip ir neištveriame. Šiandien aš daugmaž nujaučiau, kas manęs laukia. Kokios maždaug formos tai bus nusivylimas. Bet man tiesiog reikėjo to tikrovės smūgio. Aš trokšte troškau jį pajusti ir pajaučiau. Pajaučiau taip gerai, kad užteko ilgam. Tai štai kaip viskas yra iš tikrųjų. Butaforinė iliuzija. O gal čia viskas aplink tik vaidyba? Kaip Trumeno šou, su Džimu Keriu. O gal aš koks nors naujas Marvel herojus? Na, tik dar savo talento neatskleidžiau. O ką, visai nieko būtų – naujos kartos nematomas žmogus. Galėtų vėliau ir komiksų pridaryti ir kokį filmą sukurti, kad ir riboto biudžeto, nesvarbu. O žmonės vis tiek eitų! Jūs tik pamatykite, kokiais srautais visi plūsta į Eragoną. Užrašė “chebra”, kad tai geriausias Žiedų Valdovo draugas ir varo iškart visi. Ir niekam nesvarbu ir visiems tikrai tikrai nusispjauti. Nusispjauti ir ant viso kito – užtenka praeiti ryt, poryt, šiom dienom kokią šeštą valandą Vilniaus centru ir mano įspūdžiai bus suprasti.

Kitos išeities nematau. Arba burtis į mažas grupeles, kurias sudarytų vos trys, o gal keturi žmonės (ir tai mažai kuo panašus vieni į kitus) arba paišyti dideles karikatūras iš viso pasaulio. Paskui dar ir viešai prabilti, tačiau už tokius dalykus į psichiatrinę ligoninę įkiš. Šiais laikais niekas nežudo. Kam? Užtenka įkišti normalų žmogų į beprotnamį ir jis išnyks. Dinks iš šio pasaulio amžiaus. Tarp bepročių sveikas žmogus vos po pusmečio išdurnės ir greičiausiai persipjovęs venas nusikankins kraujo klane. Ir neverta stebėtis. Turbūt kartais skauda akis, kai jas atmerki ir pamatai tikrovę. Pajauti tikrąją realybę. Jau net laikraščiuose rašo, kad jei nemanai, jog Kelias į Žvaigždes 2 finalas yra neįdomu, esi beprotis. Tikrai nemaniau, kad tokiomis užuominomis pagaliau būsiu pavadintas bepročiu. O jei savo laikraštį išleisčiau ir parašyčiau porą sakinių apie tuos šou? Ar nepaskambintų man pats Valinskas, ar nepareikštų užuojautos dėl to, kas man gali atsitikti? Bet ko gero verta. Atkęsti dar kelis smūgius, sukeltus teisybės ir įsitikinus, kad prarasti tikrai nėra ko, paimti ir pasakyti visiems, kaip yra iš tikrųjų. Prasidės medžioklė, kokios būdavo sovietmečiu. Bet juk mūsų pasaulis niekuo nepasikeitė. Ar čia aš ne tame regione gyvenu? Gal man buvo lemta būti australu? O gal mano vieta iš tikrųjų šalia Dalai Lamos? Et... Tuoj ir naujoviško stiliaus ese parašysiu. Bet klausimai išlieka. Ir dar plečiasi. Įdomu, kodėl Melas Gibsonas nesukūrė filmo apie mūsų apokalipsę. Kam liesti tuos Majus? Kas domisi, tas paskaitys – dabar informacijos nors vežimais vežk. O kas tik reginio nori, tie vis tiek nesupras. Tiesa, vietoje Borato galėjo savo pajėgas sujungti Algimantas Čekuolis ir britas Rodžeris Mooras – keliautų po pasaulį ir parodytų bent kartą, kaip viskas iš tikrųjų. Kaip toli jau tas pasaulis nusirito ir kaip žmonės to nesugeba pamatyti. Nesugeba įvertinti ir suprasti.

Ir viskas, pasaulis dviem žodžiais užkariautas. Visus pasmerkti galima viena mintim, o tą pačią minią pasiųsti į vieną pusę dar lengviau. Ir kas yra kilniau? Ar nusilenkti dvasioje (taip, čia bandau pacituoti Viljamą Šekspyrą) sviediniams ir dūžiams atšiauraus likimo ar griebtis ginklo prieš negandų marias... ir t.t. Ir būti, galų gale ar nebūti. Štai tas klausimas. Kažkas man pasakytų dabar į ausį, taip tyliai tyliai, kad vos išgirščiau: būti, mes juk norime pamatyti, kas bus toliau. O aš jam nuobodžiai ir be jokio tono atsakyčiau: neįdomu man tai, kas bus rytoj. Man praeitį prikelk, o tada jau pažiūrėsim.

Bet viskas, gana to snobiško nusiteikimo. Ir aš, galų gale, nesu toks cinikas, koks galiu jums pasirodyt. Užteks, tautiečiai. Važiuosiu į Ameriką.